Feminizmo raiška Lietuvos užsieno politikoje po 2009 m.

Feminizmas laikoma viena iš postpozityvistinių teorijų, kurios vienas svarbiausių tikslų – politinių ir pilietinių moterų teisių siekimas pasauliniu mastu. Feminizmo teorinė perspektyva tiria socialinius skirtumus, lyčių lygybės klausimus, moterų dalyvavimą politikos ir socialiniame gyvenime įvairiose šalyse, nors skirtinguose regionuose jos raiška ir dinamika skiriasi. Skirtingų teorinių bei disciplininių sričių feministai sugestionuoja, jog „<...>lyčių nelygybės atskleidimas ir moterų patirties įtraukimas į saugumo analizę gali padėti sukurti universalesnę saugumo koncepciją, kurios siekia daugelis šiuolaikinių realizmo kritikų“.[1] Feminizmo atstovai atkreipia dėmesį į individualų analizės lygmenį, kritikuoja valstybės, kaip svarbiausio analizės vieneto akcentavimą, pabrėždami, jog valstybės kaip vieningo agento modelis nuslepia tai, kokiu mastu individų nesaugumą lemia rasė, klasė ir lytis, t.y. kategorijos, nepaisančios valstybių ir regionų sienų.[2] Feministinė teorinė perspektyva pasitelkiama tiriant žmogaus teises, moterų vaidmenį šiuolaikinėje politikoje, kadangi šiame amžiuje susiduriama su naujais iššūkiais, kuriuos sukelia socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai, kas suponuoja skirtingą požiūrį į feminizmo raišką tarptautinių santykių kontekste.

Temos naujumas ir aktualumas. Analizuojant feminizmo raidą pastebima, jog labai svarbus faktorius yra tarptautiniai santykiai. Nors feminizmas pirmiausiai buvo orientuotas į problemas valstybės viduje, o tarptautinis bendradarbiavimas nebuvo itin išvystytas, tačiau feministės rėmėsi užsienio valstybių pavyzdžiais, kurie skatino panašiu metu siekti reikšmingų reformų ginant moterų teises. XXI a. globalizacija sukūrė naujas prielaidas feminizmo raiškai tarptautiniu mastu, ginant moterų teises nebėra rūpinamasi lygybių problemomis vien nacionaliniu lygmeniu. Pripažįstant vis dar pakankamai diferencijuotą moterų lygybės įgyvendinimą skirtingose pasaulio valstybėse daugiau dėmesio skiriama tarptautiniam bendradarbiavimui, feminizmo atstovai ir toliau stipriai prisideda prie tarptautinės politikos praktikos, taip inicijuodami nacionalinės ir tarptautinės politikos pokyčius. Reikšmingai prie feminizmo vystymosi prisideda ir didėjantis moterų vaidmuo svarbiausiuose valstybių ir tarptatinių organizacijų postuose. Atsižvelgiant į šias feminizmo raidos ypatybes feminizmas pradėtas analizuoti tarptautinių santykių teorijų pagrindu ir šiame kontekste nėra naujas objektas. Kaip tarptautinių santykių teorija feminizmas yra pripažįstamas kelis dešimtmečius, tačiau feministinei krypčiai iki šiol tenka įrodinėti savo lygiavertiškumą lyginant su kitomis tarptautinių santykių teorijomis, kuriose vyrauja muskulinistinė pasaulėžiūra. Feministine ideologija paremtos tarptautinių santykių studijos dekonstruoja Vakarų kultūrai būdingas „racionalumo“, „vyriškumo“ sampratas, atskleidžia galios, valstybės, saugumo, suvereniteto sąvokų kūrimo kilmę, nors ir skirtingais būdais, feministai siekia paaiškinti lyties vaidmenį tarptautinių santykių teorijoje ir praktikoje. Kadangi valstybės karinės bei nacionalinio saugumo funkcijos buvo visada laikomos „vyriškomis“, saugumo temoms skirtoje literatūroje retai buvo atsižvelgiama į moterų egzistavimą. Moterys saugumą paprastai apibrėždavo daugiamačiais terminais, įtraukdamos į šią savoką saugumą tiek nuo fizinės, tiek nuo struktūrinės prievartos.[3] Konkretūs faktai, liudijantys apie daugiamatį moterų nesaugumą visame pasaulyje, skatina kurti į žmogų orientuotą, valstybių ir regionų ribas peržengiančio saugumo sampratą.

Feministinės teorijos iškelia lyčių problemas tarptautinėse saugumo studijose teigiant, kad saugumas dažniausiai yra vertinamas iš vyrų pozicijos, tačiau lyčių nelygybės atskleidimas ir moterų patirties įtraukimas į saugumo analizę gali padėti sukurti universalesnę saugumo koncepciją. Feministinėje perspektyvoje siūloma „saugumo pasaulio“ sąvoka suponuoja vadinamojo visuminio pasaulinio saugumo sampratą (common or comprehensive security)[4], kuri atkreiptų dėmesį į tokias globalines problemas kaip žmogaus teisių pažeidinėjimai, plačiai paplitęs skurdas, ekologinės problemos, moterų priespauda ir kt. ne tik teoriniame, bet praktiniame lygmenyje.

Visgi šiuolaikinių politinės galios santykių ryšys su lytiškumo aspektu sulaukia gana aršios kritikos, kvestionuojamas siekiamos analizės universalumas. Vis dar vyrauja nuostata, jog lytis daro minimalią įtaką tarptautinėje politikoje, todėl svarbu remtis konkrečiais pavyzdžiais, kurie pagrįstų feminizmo raišką tarptautinių santykių arenoje. Feministinė analizė gali pakeisti tai, kaip tarptautinių santykių mokslininkai supranta tokias svarbiausias koncepcijas kaip valstybė, galia ir saugumas, priartindami teoriją prie praktikos, perorientuodami susidomėjimą švelniąja galia, tarpusavio priklausomybe, individualiomis žmogaus teisėmis ir moterų teisėmis. Feministinis požiūris taip pat gali padėti reviduoti tas ribas, kurios tradicinę saugumo analizę įspraudžia į etatistinę paradigmą, feministinėse studijose kvestionuojamas saugumo tapatinimas su valstybių sienomis, atsiranda transnacionaliniai saugumo suvokimo bruožai.[5]

Tačiau feminizmo, kaip politinės srovės, nagrinėjimas dažniau apsiriboja nacionaliniu lygmeniu, tai ypač pasakytina apie Lietuvos mokslinę literatūrą, kurioje pasigendama feminizmo raiškos nagrinėjimų ir politikoje nepaisant to, jog Lietuvoje feminizmo apraiškos yra pakankamai senos. Reikėtų prisiminti, jog Lietuva yra pirmoji katalikiška Europos šalis, kurioje moterims suteiktos politinės teisės. Atkūrus Lievos nepriklausomybę vieną iš svarbiausių postų, t.y. ministro pirmininko, taip pat gavo moteris. Feministinės apraiškos politikoje sustiprėjo, kuomet Lietuvoje išrinkta moteris prezidentė. Todėl svarbu atskleisti, kaip kokią įtaką tai turėjo užsienio politikoje ir kaip feminizmo raiška atsiskleidė Lietuvos užsienio politikoje. Atsižvelgiant į pakankamai įtemptą dabartinę tarptautinių santykių situaciją, feministinės idėjos tampa itin aktualiomis, kadangi siūlo alternatyvas, galinčiomis pakeisti įprastinę maskulinizmu pagrįstą užsienio politiką, kuri daugeliu atveju traktuojama kaip priimtiniausia (Tickner, 2001). Esant tokiai įtemptai tarptautinių santykių situacijai feminizmo raiška gali tapti konflikto išvengimo galimybe, o jai įvykus – gali sudaryti sąlygas kaip įmanoma greičiau atsistatyti į pradinę padėtį, kaip tai nurodo Ruddick S. (1984). Todėl darytina prielaida, kad mokslinis darbas, kuriame nagrinėjami galimi feminizmo raiškos bruožai Lietuvos užsienio politikoje po 2009 m., yra aktualus dėl dviejų priežasčių: mokslinių darbų stygiaus nacionaliniu lygmeniu bei susidariusios įtemptos tarptautinių santykių situacijos.

Tyrimo problema: ar Lietuvos užsienio politikoje po 2009 metų yra feminizmo bruožų ir kaip jie pasireiškia?

Darbo objektas: feminizmo raiška Lietuvos užsienio politikoje nuo 2009 m.

Darbo tikslas: nustatyti galimus feminizmo bruožus Lietuvos užsienio politikoje nuo 2009 m.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti feminizmo sampratą ir šios ideologinės krypties kaip tarptautinių santykių teorijos bruožus;
2. Aptarti Lietuvos užsienio politikos subjektus, jų funcijas bei galimybes įgyvendinti įfeminizmo ideologiją;
3. Nustatyti ekspertų nuomonę dėl feminizmo raiškos užsienio politikoje bei įvertinti galimus feminizmo raiškos bruožus;

Tyrimo metodai. 1) mokslinės literatūros ir dokumentų analizė leido atskleisti analizuojamos problemos ištirtumo laipsnį, nusakyti nagrinėjamos temos aktualumą ir naujumą, išskirti esminius feminizmo bruožus tarptautiniuose santykiuose, apibendrinti surinktą medžiagą ir formuluoti išvadas; 2) sisteminė analizė, kuria susisteminti nagrinėjamų mokslininkų teiginiai analizuojamos problemos atžvilgiu; 3) apibendrinimo metodas, kurio dėka apibendrinta naudota mokslinė literatūra, cituoti mokslininkų teiginiai, suformuluotos išvados kiekvienam darbo poskyriui apibendrinti bei galutinės darbo išvados; 4) ekspertų interviu, kurio metu bus sudaryta galimybė išsiaiškinti politinės srities ekspertų (politologų, Seimo narių ir kt.) nuomonę apie feminizmo raišką ir bruožus Lietuvos užsienio politikoje po 2009 metų. Plačiau metodų taikymas bus aprašomas poskyryje 2.1.

Temos ištirtumas. Lietuvoje feminizmas kaip tarptautinių santykių teorija nebuvo nagrinėtas. Yra vos keletas mokslinių darbų, kurie sieja politiką ir feminizmą: Jurienienė (2009) nagrinėjo Sovietų Sąjungos politikos formavimą moterų atžvilgiu, taip pat nagrinėjo moters vaidmenį 1920-1922 metų Steigiamajame Seime (2001), feminizmo raišką politikoje tyrė Mileikaitė (2007), Droblytė (2000) analizavo feministinę jurisprudenciją ir liberaliosios valstybės kritiką; Voverienė (1997) tyrė moters ir politikos sąveiką; feminizmo iššūkius tarptautinių santykių teorijai nagrinėjo Miniotaitė (2002). Tarp užsienio autorių tarptautinės politikos feminizmo aspektas buvo nagrinėjamas pakankamai plačiai. Pirmiausiai paminėtina J. A. Tickner (2001), kuri analizavimo lyties ir tarptautinių santykių ryšius. C. Enloe (1989, 1993), nagrinėjo faktinę moterų padėtį tarptautiniuose santykiuose. J. Elshtain (1987) analizavo vyriškumo ir moteriškumo prielaidas, kuriomis remiasi samprotavimai ir rašiniai apie karą. Tarptautinių santykių kontekste S. Peterson ir A. S. Runyan (1999) tiria globalines lyčių nelygybės apraiškas. Kiek radikaliau Ch. Sylvester (1994) reviduoja feministinį postmoderniosios eros vaizdą. Svarbi ir T. Ruiz (2014) studija, nagrinėjanti tarptautinių santykių ir feminizmo sąsajas liberalizmo ir realizmo teorijų kontekste. Hawksworth (2005) darbuose kaip pagrindiniai aspektai nagrinėjami tarptautinė politika ir globalizacija. Brooten (2008) tyrė konkretų Birmos opozicijos lyderės vaidmenį užsienio politikos feminizmo kontekste atžvilgiu. B. A. Ackerly, M. Stern ir J.True (2006) tyrė feminizmo metodologijų taikymą tarptautiniuose santykiuose. Lyties ir tarptautinių santykių sąveiką analizavo J. Steans (2006). Naujas feminizmo tarptautinėje politikoje kryptis nagrinėjo T. R. Wibben (2004). Taip pat paminėtini G. Youngst ir R. O. Koehane, kurie telkė dėmesį į feminizmą kaip į tarptautinę santykių teoriją.

Darbe remtasi J. A. Tickner (2001), S. Peterson ir A. S. Runyan (1999), Hawksworth (2005), S. Ruddick (1984), J. Jaquette (1984). H. Arendt (1969) ir kitais darbais.

Darytina išvada, kad, nepaisaint gana gausios literatūros, trūksta aktualių darbų (monografijų, disertacijų, publikacijų), kuriuose būtų nagrinėjama išskirtinai feminizmo raiška Lietuvos užsienio politikoje po 2009 metų. Taigi bakalauro darbas laikytinas aktualiu ir moksliškai nauju.

Darbo struktūrinis pagrindimas. Darbo struktūrą ir jo visumą lemia tyrimo objektas, suformuluotas tikslas ir šiam tikslui pasiekti iškelti uždaviniai. Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, rekomendacijos. Pirmojoje darbo dalyje atskleidžiama feminizmo kaip tarptautinės politinės teorijos samprata, jos pagrindinės kryptys, bruožai bei esminiai skirtumai. Antroje darbo dalyje analizuojama feminizmo raiška Leituvos užsienio politkoje 2009-2014 m.: aptarimai Lietuvos užsienio politikos subjektai, įgyvendinantys feminizmo ideologiją bei feminizmo bruožų raiška jų funkcijų įgyvendinime. Trečiojoje darbo dalyje pateikiami atlikto empirinio tyrimo rezultatai siekiant nustatyti galimus feminizmo raiškos bruožus Lietuvos užsienio politikoje nuo 2009 m. bei juos aptarti.

[1] Tickner J. A., Gender in International Relations: Feminist Perspectives on Achieving Global Security. New York: Columbia University Press. 1992. Rasta: http://www.ces.uc.pt/ficheiros2/files/Short.pdf. Žiūrėta: 2015-02-28.

[2] Booth K., Smith S., Tarptautinių santykių teorija šiandien. Vilnius: Algravė. 2000. P. 187.

[3] Ibid.

[4] Tickner, Op. Cit.

[5] Ibid.