Rimvydo Stankevičiaus poetinė antropologija

Šio bakalauro darbo tema – Rimvydo Stankevičiaus poetinė antropologija. Šia tema siekiama atsigręžti į rašytojo kūryboje matomą žmogų, kuris šiame darbe pristatomas ir nagrinėjamas kaip visos poezijos centras. Įdėmiau pažvelgti į R. Stankevičiaus kūrybą, kuri vis dar nėra itin daug ar pakankamai atidžiai nagrinėta, yra svarbu ir aktualu. Išsamesnės poeto kūrybos analizės trūkumas gali stebinti žinant, kad, kaip vienas iš šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, šis poetas – vertinamas ir įrodęs savo talentą.

R. Stankevičius (g. 1973 m.) gerbtinas už tai, kad skaitant jo poeziją tampa aišku, jog ji – pašaukimo rezultatas. Tikrumo jausmą sukelia ir tai, kad ,,R. Stankevičius vienas tų autorių, kurie eilėraščius rašo krauju arba, kitaip tariant, širdimi, vos ne kiekvienas tekstas katastrofiškas ir žaizdotas.“[1] Toks sąžiningumas kūryboje negali likti nepastebėtas ar neįvertintas, bet tai ne vienintelis bruožas, leidžiantis R. Stankevičiaus poeziją laikyti gera. Dera paminėti jo gebėjimą kurti tarp modernybės ir tradicijos, idėjas, nutiesiančias kelius link įvairių kontekstų, kurie saikingai papildo kūrybą kultūriniu indėliu. Iš negausios kritikos apie R. Stankevičių akivaizdu, kad jo savitumas ir tik jam būdingas stilius nelieka nepastebėti. Ir tikrai, poetui nesvetimas įtaigumas, neįprasti, stebinantys vaizdai, atvirumas yra tai, kas krenta į akis ir sudomina, o pasitaikanti ,,[...] šiurpi, pakaruokliška estetika užburia vaizduotę, žavi išradingos, įsimenančios metaforos''.

Šio darbo tikslas yra aptarti, kaip R. Stankevičiaus poezijoje atsiskleidžia ir koks yra žmogus – ką apie žmogų pasako pati poezija. Per matomas lyrinio subjekto formas ir variacijas siekiama pažvelgti į gilesnę žmogaus būtį, jos kaitą, nuo to neatsiejamas aplinkybes. Lyrinis ,,aš‘‘ šio autoriaus tekstuose yra nepastovus, besimainantis, keičiantis savo įvaizdžius, dar dažniau – persipynęs ir stebinantis kontrastais, kurie, galima pamanyti, sunkiai, bet visgi – susitelkia viename asmenyje. Be subjekto analizės, taip pat stengiamasi iš kiek atokiau pažvelgti į žmogaus, kaip centrinės lyrikos figūros, egzistavimą ir raišką per filosofinę prizmę.

Darbo temos aktualumą lemia tai, kad R. Stankevičiaus kūryba kol kas analizuota gana minimaliai ir išsamesnių tyrimų, atskleidžiančių vieną ar kitą poezijos aspektą, trūksta. Šiame darbe, dėmesį kreipiant į poezijoje pasirodantį žmogų, neišvengiamai paliečiamos įvairios temas, praplečiančios žiūros lauką ir leidžiančios aptarti kūrybą remiantis ne viena, o daugiau prielaidų.

Tema, kuria siekiama suvokti poetinę kūrėjo antropologiją, numato dėmesio sutelkimą į žmogų – jo sampratą, atsiskleidimą kūryboje ir aspektus, kurie sudaro žmogaus suvokimo pagrindą. Pati antropologija dažniausiai yra suvokiama įprastai – kaip mokslas, tyrinėjantis žmogų, tačiau ne ką mažiau įdomiai ją atrasti ir analizuoti galima literatūroje. Žinoma, literatūra jau savaime suponuoja neįmanomą galutinį ir neginčytiną suvokimą ar išvadas, tad tokia – poetinė antropologija – yra galima, tik įmanoma, neatskirta nuo subjektyvaus matymo ir suvokimo.