Taikos sutartys civiliniame procese

Nė vienoje visuomenėje, deja, neįmanoma išvengti ginčų, kylančių tarp asmenų dėl pažeistų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų. Tačiau įstatymų leidėjai, siekdami padėti asmenims greitai ir taikia išspręsti kylančius ginčus, stengiasi sukurti tam kuo palankesnę teisinę terpę.

Vykstant civiliniam procesui, besiginčijantiems asmenims šiandien yra prieinami įvairūs taikaus susitarimo būdai, o kiekvienu konkrečiu atveju galima pasirinkti labiausiai šalių interesus atitinkantį ginčo sprendimo būdą.

Sutaikyti šalis – vienas naujausių ir nemažai diskusijų sukeliantis civilinio proceso tikslas[1], įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje. Taip pat šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, inter alia, yra nustatyta ginčo šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi.

Tačiau paprastai Lietuvoje šalys, tarp kurių kilo ginčas, net nesvarsto galimybės pasirinkti alternatyvų teisminiam ginčo sprendimui būdą, todėl mūsų teisės sistemoje teismams tenka didžiulė ginčų sprendimo priėmimo našta, kas savo ruožtu sukelia ir kitas problemas – ilgai besitęsiančius teisminius procesus, nemažas bylinėjimosi išlaidas, visuomenės nepasitenkinimą teisingumo vykdymo sistema.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad lyginant su Lietuvos Respublika, Europos valstybėse alternatyvūs ginčų sprendimo būdai – arbitražas, mediacija ir taikinimas – yra daug populiaresni. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje apie 70 proc. kilusių komercinių ginčų yra sprendžiami mediacijos pagalba, iš jų apie 75 proc. baigiami takos sutartimis, o tai sudaro apie 50 proc. visų komercinių ginčų, Estijoje – 9,1 proc. pirmosios instancijos civilinių bylų baigiasi taikos sutartimis[2]. Tuo tarpu Lietuvoje šis skaičius gerokai mažesnis – taikos sutartimis baigiamos tik 2,5 proc. civilinių bylų[3].

Rinktis alternatyvius ginčų sprendimo būdus taip pat skatina ir susiklosčiusi šiandieninė situacija, kai dėl ekonominės krizės teismai vis dar sunkiai susitvarko su plūstelėjusiu bylų srautu.

Atsižvelgiant į visus minėtus argumentus, galima teigti, kad šio baigiamojo darbo tema - taikos sutartis civiliniame procese. Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtų bylų apžvalga – yra reikšminga ir aktuali analizei. Be to, atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimis Lietuvos teismuose baigiasi itin mažai civilinių bylų, galima būtų daryti prielaidą, kad Lietuvos privatinėje teisėje numatyta galimybė civilinę bylą užbaigti taikos sutartimis nėra tinkamai įgyvendinama.

Baigiamojo darbo objektas – bylos užbaigimo taikos sutartimi civiliniame procese reglamentavimas bei Lietuvos teismų praktika taikos sutartimis užbaigiant civilines bylas.

Baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius civilinio proceso užbaigimą taikos sutartimi, bei jų įgyvendinimą praktikoje, išnagrinėjant Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtas civilines bylas, ir, nustačius teisinio reguliavimo spragas, pateikti pasiūlymus dėl galimo teisinio reglamentavimo tobulinimo, t. y. papildymo ar pakeitimo.

Siekiant šio tikslo, iškelti tokie uždaviniai:

1. nustatyti taikos sutarties civiliniame procese sampratą;
2. atskleisti taikos sutarties sudarymo tikslą, pobūdį bei reikalavimus formai;
3. išanalizuoti esamas problemas, susijusias su taikos sutarčių sudarymu;
4. pateikti taikos sutarties pranašumus bei skirtumus nuo kitų taikinimo būdų;
5. atlikti Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtų civilinių bylų analizę.

Visapusiškai tyrimo objekto analizei baigiamajame darbe bus naudojami įvairūs teoriniai bei empiriniai tyrimo metodai, kaip tyrimo objekto pažinimo būdai. Pagrindinis darbe taikomas metodas yra teorinis-analitinis, kuriuo siekiama įvertinti nagrinėjamos temos teisinio reguliavimo struktūrą, taikymą, ypatumus. Lyginamasis istorinis metodas bus naudojamas analizuojant taikos sutarties sudarymą reglamentuojančius teisės aktus, bei nagrinėjant šių teisės aktų priėmimo ar keitimo poreikį. Darbo tikslams, apibendrinimams, išvadoms pateikti naudojamas teorinis-analitinis metodas.

Darbas susideda iš trijų skyrių: pirmajame skyriuje pateikiama taikos sutarties civiliniame procese samprata – jos teisinė prigimtis, tikslas, analizuojami sutarties formai, jos tvirtinimui įstatymų keliami reikalavimai, taikos sutarties galiojimo aspektai. Antrajame darbo skyriuje nagrinėjamos procesinės problemos, susijusios su taikos sutartimis, t. y. jų privalumai ir trūkumai, pripažinimas negaliojančia, taip pat pateikiami atskyrimo nuo kitų taikaus susitarimo pasiekimo būdų aspektai ir taikos sutarčių sudarymo perspektyvos. Trečiojoje darbo dalyje analizuojamos Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtos bylos, užbaigtos taikos sutartimis, bei pateikiama jų skaičiaus kitimo analizė ir tendencijos.