Bartuvos, Ventos ir Šventosios upės baseinų bei hidrotechninių statinių esančių juose analizė

Bartuva — tarptautinė upė, įtekanti į lagūninės kilmės Liepojos ežerą, telkšantį latviškame Baltijos pajūryje. Upės ilgis — 101 km, baseino plotas — 2020 km2, iš jų Lietuvai atitinkamai tenka 55 km ir 748 km2. Taigi šiaurvakarinį Lietuvos kampą drenuoja tik Bartuvos aukštupiai ir dalis vidurupio, nors, kitar vertus, mūsų krašte ji jau yra IV kategorijos upė. Bartuvos versmės — takoskyrinėje Žemaitijoje, Platelių duburį iš šiaurės juosiančiame moreniniame kalvagūbryje. Perkirtusi jį bei kitus kraštinius darinius, upė patenka į moreninę lygumą, išvagotą kadaise į pietus srūvusių fliuvoglacialinių vandenų latakų. Vienu iš jų Bartuva teka kelis kilometrus aukščiau Mosėdžio, iki patenka į platų, bet seklų senslėnį, kuriuo keliauja beveik iki Erlos žiočių. Beje, pastarasis intakas teja analogiškos kilmės senslėniu (Erlos-Slantos-Minijos), kurį išplovė tirpstančios Vakarų Žemaičių ledyninės plaštakos vandenys, tekėję į Nemuno žemupyje tyvuliavusį prieledyninį baseiną. Gausios ir klaidžiojančios srovės išraižė moreninės lygumos paviršių, apnuogindamos didžiulius riedulynus Mosėdžio-Skuodo apylinkėse.
Bartuvos vagos vidutinis nuolydis Lietuvos ribose yra 0,26 % ir kinta nuo 0,91 % pačiame aukštypyje iki 0,087 % pasienyje, kur upė teka prieledyninio ežero dugnu. Senslėnio dugnu vingiuojančios Erlos išilginis profilis yra išgaubtas, t.y. mažiausias nuolydis yra aukštupio (0,020 %), o didžiausias — žemupio (0,10 %). Baseine vyrauja vidutinio sunkumo priemoliai (apie 95 % paviršiaus ploto). Miškų išlikę labai mažai, jie dengia tik 3 % baseino paviršiaus ploto. Upių tinklo tankis — 0,88 km/km2, didžiausi Bartuvos intakai (Lietuvoje) — Luoba (dešinysis, 52 km, 354 km2), Apšė (dešinysis, 40 km, baseino plotas Lietuvos teritorijos ribose — 122 km 2) ir Erla (kairysis, 28 km, 111 km2). Baseine telkšo 5 maži ežerėliai, kurių bendras plotas siekia tik 7 ha (ežeringumas — apie 0,01 %). Ežerų stygių šiek tiek kompensuoja tvenkiniai. Seniausi jų išsilieję prie vandens malūnų — Mosėdžio (1770, Bartuva), Šatės ir Lyksūdės (1830, Šata — Luobos kairysis intakas), Drūpių (1850, Šata) ir kt. Energetiniu atžvilgiu (pagal sukaupto vandens potencialinę galią) reiškmingiausi yra Skuodo (vandens slėgis 8,7 m, galia 280 kW) ir Puodkalių (5 k, 81 kW) tvenkiniai Bartuvoje bei Kernų tvenkinys (6 m, 83 kW) Erlos slėnyje. Baseine vyrauja šlapios žemės (85 %), tačiau pelkių masyvai plyti latviškoje Bartuvos baseino dalyje, ypač žemupyje.