Odos esteziometrijos tyrimas

Mṻllerio specifinės pojūčių energijos dėsnis teigia, kad kiekviena jutimo sistema, nepriklausomai nuo dirgiklio pobūdžio, sukelia tik jai vienai būdingus pojūčius. Suvokimo pagrindą sudarantieji pojūčiai galvos smegenų sintetinės veiklos dėka asocijuojasi tarpusavyje, ir tuo būdu formuojasi visybiškas objekto vaizdas. Šis vaizdas nėra vien turimų pojūčių junginys: formuodamasis jis įgyja tam tikrą reikšmę, priskiriamas tam tikram objektui, įprasminamas (Lapė, 1969). Viena iš pagrindinių žmogaus jutimo rūšių yra lytėjimas. Lytėjimo pojūčius sukelia mechaninis odoje esančių receptorių dirginimas. Tai įvairių daikto fizinių savybių – temperatūros, šiurkštumo, švelnumo, kietumo, elastingumo – atspindys (Lapė, 1969). Palietę įvairius odos taškus švelniu plauku, šilta ar šalta viela, smeigtuko galu, pajusime, kad kai kurie iš jų yra ypač jautrūs spaudimui, kiti - šilumai, treti - šalčiui, dar kiti – skausmui (Myers, 2008). Pačios jautriausios vietos spaudimui aptiktos rankoje buvo nykščio pakyla (delnas), odos linkis tarp nykščio ir rodomojo piršto ir rankos riešo vidinė dešinė pusė (Fransson-Hall, Kilbom, 1993). Toks silpnų dirgiklių įsisąmoninimas iliustruoja absoliutųjį slenkstį - mažiausią dirginimą, kurio reikia konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kvapui ir skoniui) aptikti 50 procentų atvejų (Myers, 2008). Skirtumo slenkstis (dar vadinamas vos pastebimu skirtumu) yra mažiausias dviejų dirgiklių skirtumas, kurį 50 procentų atvejų asmuo gali aptikti. Skirtumo slenkstis didėja stiprėjant dirgikliams (Myers, 2008). Taigi odos esteziometrijos tyrimo tikslai yra išsiaiškinti jautriausias vietas tiriamajam, apskaičiuoti absoliutųjį slenkstį ir skirtuminį slenksti kiekvienai iš kūno vietų.