Vaikų reagavimas į sėkmę ir nesėkmę

Šiuo metu Lietuvos ikimokykliniame ugdyme dominuoja vaiko sklaidą skatinančios ugdymo teorijos (pvz., holistinio ugdymo – T. Mclaughlin ir kt.), branginančios vaikystę kaip unikalią vertybę, vertinančios vaiko gyvenimą čia ir dabar bei skatinančios ugdyti laisvą, savarankišką, atsakingą, kūrybingą asmenybę. Todėl tiriamas vaikų reagavimas į sėkmę ir nesėkmę.

Svarbu paminėti, kad visas vaikystės periodas apima žmogaus gyvenimo pradžią (nuo 1 iki 12-13m.). Vaikystė mokslinėje literatūroje apibūdinama kaip amžiaus tarpsnis, kuriame paprastai išskiriami 3 etapai: ankstyvoji vaikystė (3-7m.), vidurinioji (7-10m.) ir vyresnioji (10-13m.). Dar ankstyvoji vaikystė gali būti įvardijama kaip ikimokyklinė, o vidurinioji ir vyresnioji – kaip mokyklinė. Tačiau mūsų nagrinėjamu atveju, daugiau rūpi ikimokyklinio amžiaus vaikai (5-6 metų), kurie vis dar yra neatskiriama šeimos dalis ir tik per šeimą sąveikauja su išoriniu pasauliu. Pedagogikoje vaikystė dažniausiai apibrėžiama kaip žmogaus amžiaus tarpsnis, kuriuo nusakomos tam tikros raidos ribos.

Pedagogams svarbu orientuotis į šiuolaikinę vaikystės sampratą: suprasti vaiko raidą ir ugdymą kaip vieningą procesą, įsisąmoninti visų raidos procesų tarpusavio priklausomybę, interpretuoti vaikystę kaip sėkmingą viso gyvenimo ugdimosi pradžią, kurti naujas ugdymosi galimybes kiekvienam vaikui.

Viena vaikystės fenomeno tyrėjų A. Juodaitytė teigia, kad požiūris į vaikystę, kaip savaime vertingą žmogaus gyvenimo periodą, sudaro sąlygas vaikams jaustis socialiai visaverčiams jau dabar, o ne tik ateityje, duoda galimybę pedagogui ugdant vaiką remtis vaikystės teikiamais prioritetais: socialiniais-pažintiniais pasiekimais tyrinėjant jį supančią aplinką ir tuo pačiu patiriant tyrinėjimo džiaugsmą, kuris leidžia sėkmingai ar nesėkmingai išgyventi vaikystę ir panaudoti joje įgytą patirtį. Vaikystėje įgyjami asmenybės bruožai, kurie išlieka visą laiką, pirmiausia pasitikėjimas savimi, o jis priklauso nuo patiriamos sėkmės ar nesėkmės, smalsumas ir atvirumas aplinkai, iš kurios laukiama pozityvaus nusiteikimo.

Pasaulyje mokslininkų tarpe (D. Goleman, L. Carroll ir kt.) vis dažniau diskutuojama apie naują sėkmingų vaikų kartą, turinčių ypatingų protinių, emocinių, dvasinių ir kitokių galių. Tuo tarpu Lietuvoje diskusijų žiniasklaidoje metu vis dažniau įtikinėjama visuomenė, jog mūsų vaikai yra „patys agresyviausi“, „patys nelaimingiausi“ Europoje ar net pasaulyje. Tačiau dažnai tai grindžiama ne vaikų, o pačių suaugusiųjų nuomone apie juos. Kaip žinia, kiekvienas vaiko poelgis turi tikslą. Kartais jis nuspėjamas, o kartais – ne. Neretai tenka patirti būseną, kada ir pats suaugęs žmogus bando suprasti, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Tas pats nutinka ir vaikams: paprastai jų elgesys yra sąlygojamas ne tik vidinių, bet ir tam tikrų aplinkos veiksnių. Taigi, kol suaugęs neįsisąmonina atitinkamo vaikų elgesio priežasties, tol turi mažai galimybių jį suprasti ir rasti tinkamą priėjimą.

Gyvenimą dar sunku įsivaizduoti be nesutarimų, prieštaravimų, skurdo, bado, ligų, neraštingumo, blogėjančios ekosistemos, nuo kurios priklauso mūsų gerovė. Šiandien vaikas ateina į darželį veikiamas namų ir socialinės aplinkos – skurdo, masinės informacijos priemonių, skyrybų, tėvų priklausomybės nuo alkoholio, – visa tai formuoja ugdytinių nuostatas į pasaulį, kitus žmones.

Kada vaikams trūksta meilės, pasitikėjimo, jie nesijaučia saugūs (L. Goldman, J. Bowlby ir kt.). Neretai pedagogas būna vienintelis vaiko sergėtojas, draugas, vedlys. Tačiau jam reikia ir vidinės ramybės, jis trokšta būti saugus, o šitai užtikrinti nelengva. Todėl tai, ką daro vaikai, turėtų būti pastebėta ir įvertinta. Turėtume mylėti vaiką atsižvelgdami į jo interesus, norus ir nenorus, klausimus ir atsakymus kad ir kokie jie būtų. Neatstumiame ir agresyvaus, ir tikrai besiilginčio gėrio, grožio vaiko. Kaip tik, iškilus problemiškai situacijai, ramus, konstruktyvus žaidimas sukeltų švelnią šypseną, malonų apkabinimą ir pagyrimą.

Iš vienos pusės, norima, kad vaikas išmoktų konstruktyviai reaguoti į nesėkmes, analizuotų priežastis, dėl ko jam nepasisekė, ir kitą kartą nekartotų tų pačių klaidų. Iš kitos –suaugusieji pasiryžę bet kokioms gudrybėms, kad tik apsaugotų vaikus nuo nusivylimų.

Tgali duoti daugiau žalos nei naudos. Šiuolaikiniai tėvai stengiasi vaikui įskiepyti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Todėl stengiasi vaikų kaltę dėl nesėkmių perkelti kam nors kitam.

Tad tėvų, auklėtojų pareiga – ne apsaugoti vaiką nuo visų nemalonumų, o išmokyti susidoroti su sunkia situacija, adekvačiai reaguoti į nesėkmę. Kuo anksčiau pradės vaiką mokyti konstruktyviai reaguoti į nesėkmes, tuo geresni bus rezultatai.