Klasikinio kino periodo analizė: vokiečių ekspresionizmas

Kadaise vokiečių meno istorikas Erwinas Panofsky pasirodė šiek tiek senamadiškas kino meno etalonų ieškodamas nebyliojo kino epochoje. Bet turime pripažinti, jog nebylusis kinas turi tik jam būdingą žavesį, pasireiškiantį specifinėmis kino medžiagos ypatybėmis, kurios galbūt tampa nebetokios ryškios atsiradus garsui. Kine, kuriame veikėjai negali savo minčių ir jausmų išreikšti žodžiais ir intonacija, yra naudojamos įvairios priemonės, padedančios žiūrovui susigaudyti įvykių sukūryje ir išreiškiančios esmines filmo idėjas. E. Panofsky‘is iš tokių priemonių mini titrus arba spausdintus sakinius, netgi aiškintojus, „kurie viską sakydavo viva voce“ , taip pat stambų planą, kuris išryškindavo emocijas, ir dekoracijas. Vokiečių ekspresionistinio kino laikotarpiu šios priemonės buvo labai svarbios, jų pagalba buvo sukurta savita kino stilistika. Būtent todėl vokiečių filmus taip įdomu nagrinėti- jų kalba supanašėja su daile ir poezija. Dekoracijas ir titrų apipavidalinimą galima sieti su ekspresionistine daile ir dadaizmu, o filmų siužetai pranoksta daugelį šiuolaikinių kūrinių savo simbolika, misticizmu ir intelektualaus žiūrovo poreikiu.
Šiame darbe bus apžvelgiami keturi filmai: „ Daktario Kaligario kabinetas“ (režisierius Robert Wiene), „ Nosferatu“( F.W. Murnau), „ Saulėtekis“(F.W.Murnau) ir „ Golemas“( Paul Wegener, Carl Boese), ieškant bendrų šių kūrinių bruožų ir asocijacijų su ekspresionistiniu menu. Visus šiuos filmus sieja panaši tematika, susijusi su siaubo, mistikos, fantastikos elementais, taip pat scenografinės priemonės ir stilistika.