Kazio Borutos kūrinio „Baltaragio malūnas“ ir Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ mitopoetinė lyginamoji analizė

K. Borutos kūrinyje „Baltaragio malūnas“ ir A. Žebriūno filme „Velnio nuotaka“ yra randama tiek panašumų, tiek skirtumų. A. Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ ir K. Borutos kūrinio „Baltaragio malūnas“ siužetą būtų galima suskirstyti į gėrio ir blogio kovą. Gėris yra siejamas su sacrum erdve, kurią atskleidžia žemės vieta (Baltaragio malūnas), o profanum erdvę būtų galima sieti su blogiu, su pragaro gelmėmis (su požemiu, kurį išryškina Pinčuko pelkės). Taip išryškėja dvi gyvenimo linijos – gyvasis ir antgamtinis, mirusiųjų pasaulis. Tiek kūrinyje, tiek filme obuolmušiai yra siejami su laisve, jėga ir mitiškumu. Jie atskleidžia tiek nepaprastą obuolmušių narsą, ištvermę, bet ir sugebėjimą bėgti neliečiant žemės, tai būtų galima sieti su magiškumu: „Juodbėriai žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nė mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko“ (Boruta 1979, 184). „Todėl jam ir tokios merginos prireikė, su kuria galėtų lėkti kaip paukčiai, žemės nesiekdami“ (Boruta 1979, 194). „Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada – kalnas ar klonis – vos kojom žemę siekdami“ (Boruta 1979, 239). Obuolmušiai abiejuose kūriniuose skleidė pasididžiavimo aurą, dėl to daugelis jų pavydėjo.