Filmo ,,Danų mergina“ analizė

Filme ,,Danų mergina“ išskirti vieną temą ar vieną svarbiausią siužeto liniją, apie kurią sukasi visas filmas, yra sunku, o gal net neįmanoma. Vieniems žiūrovams pagrindine tema gali būti aktoriaus Eddie‘o Redmayne‘o suvaidinto Einaro Vegenerio virsmas į Lilę Elbę, antriems – aktorės Alicia Vikander personažo Gerdos Vegener išgyvenimai keičiantis vyro Einaro išvaizdai, mąstymui ir gyvenimo būdui, o kitiems – Einaro ir Gerdos Vegenerių meilės istorija. Visi šie filmo aspektai yra sunarplioti kartu ir pateikti taip, jog nuosprendis, kuris yra toji pati svarbiausioji, pagrindinė filmo grandis, priklauso nuo kiekvieno žiūrovo asmeniškai. Toks režisieriaus sprendimas (pateikti istoriją aiškiai neišskiriant pagrindinės temos) yra sumanus, nes jis ne tik įtraukia žiūrovą į filmo ,,žaidimą“, tačiau ir atveria jį platesnei auditorijai, leidžia didesniam žiūrovų kiekiui susitapatinti su ekrane matomais personažais.Kitas šių dviejų filmų panašumas – pasirinktas garso takelis. Stebint filmus ,,Karaliaus kalba“ ir ,,Danų mergina“ girdėti arba instrumentinė muzika, arba visiška tyla. Toks režisieriaus pasirinkimas sustiprina ekrane matomų personažų emocijas, jas papildo. Tačiau jei kalbėsime apie techninius dalykus, visi trys anksčiau minėti filmai yra panašūs. Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose T. Hooper‘io filmuose, ,,Danų merginoje“ vidinis ritmas – banguojantis, po kelių greitų scenų pereinamą į lėtesnį, ramesnį siužeto vystymą. Be to, reiktų paminėti, jog kuriamų konfliktų atomazgos yra netikėtos. Pasirinkdamas tam tikrus rakursus, muziką, apšvietimą ir kitas technines priemones, režisierius leidžia žiūrovui numanyti konflikto atomazgą, kuri vos po kelių sekundžių pasirodo esanti visai kitokia, nei tikėtasi. Tačiau čia pasirodo režisieriaus profesionalumas - šios netikėtos konflikto atomazgos sukurtos taip, jog nekelia juoko, o dar labiau įtraukia publiką į siužetą, verčia spėlioti konfliktų ir pačios istorijos pabaigą.

Žinoma, filmas ,,Danų mergina“ ir jame pasakojama istorija būtų atsiskleidusi visiškai kitaip, jei ją būtų režisavęs ne Tom‘as Hooper‘is. Viso filmo metu matyti gerai įvaldytas ,,oskarinio“ režisieriaus braižas ir stilius. Šis T. Hooper‘io stilius seka iš vieno filmo į kitą – žymiausiuose jo kurtuose filmuose ,,Vargdieniai“, ,,Karaliaus kalba“ ir ,,Danų mergina“ matyti panašūs filmavimo būdai ir kinematografinės išraiškos priemonės. Tiesa, šiuose filmuose pasakojamos istorijos taip pat turi šiokių tokių panašumų – visos jos istorinės, daugiau ar mažiau dramatiškos. Daugiau panašumų tarpusavyje turi filmai ,,Karaliaus kalba“ ir ,,Danų mergina“.

Vertinant filmo techninę pusę matyti, jog čia ryškiai atsiskleidė režisieriaus T. Hooper‘io dinamiškas, romantiškas stilius ir kruopštumas. Kuriant filmą naudoti neįprasti ir labai įvairūs filmavimo rakursai: aktoriai stebimi iš įvairių pusių, stambų planą nuolat keičia bendrasis (ypač panoraminiuose kadruose, peizažuose), kartais scena filmuojama nuo lubų žemyn, iš už aukšto pastato lango išorės... Žinoma, pastarieji du filmavimo rakursai apsunkina žiūrovo įsitraukimą į siužetą ir identifikaciją su kamera, tačiau tokių scenų, filmuotų realybėje neįmanomu rakursu, nėra daug, be to, jas atperka likusios puikiai komponuotos scenos. Identifikaciją palengvina ir sustiprina ir subjektyvaus judėjimo (filmavimo judančia kamera) naudojimas – kamera tai stebi veikėjus atvirai iš įvairių kampų, tai sėlina iš paskos ar žiūri į aktorius paslapčia, lyg iš už kampo, tai perteikia sceną pačių personažų akimis. Ypač didelį įspūdį daro judančios kameros naudojimas aplinkos atžvilgiu, kuomet kamera paverčia personažą pasakojamo siužeto centru...