Nacionalinis ir tarptautinis kreditas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomiką, suaktyvėjo prekybiniai mainai tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, įmonėms bei organizacijoms užmezgus glaudesnius prekybinius ryšius su daugeliu užsienio įmonių, atsirado poreikis piniginiams ištekliams tiek pačios valstybės kilimui, tiek atskiriems ūkiniams vienetams savo ūkinei veiklai plėtoti. Dėl to iškilo kredito, kaip trūkstamų lėšų gavimo šaltinio bei panaudojimo problema. Šią problemą dar labiau paaštrino 1995 metais Lietuvos ekonomiką sukrėtusi bankų krizė, kilusi dėl nesaikingai vykdomos kredito politikos.
Šio darbo tikslas - išanalizuoti ekonominėje literatūroje pateikiamas kredito formas. Todėl nagrinėjimo objektas bus kreditas, dalykas - kredito formos.
Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:
• apibrėžti kredito esmę;
• pateikti įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodomas kredito funkcijas;
• apibrėžti kredito principus;
• parodyti kredito vaidmenį mikro ir makro lygiu;
• pateikti skirtingas nacionalinio ir tarptautinio kredito formas;
• detalizuoti išskirtas kredito formas;
• parodyti atskirų kredito formų - lizingo, faktoringo, forfeitingo - ypatumus;
• pateikti kriterijus, įtakojančius kredito formos pasirinkimą;
• parodyti kredito taikymą Lietuvoje;
• pateikti koncentruotas išvadas.
Išanalizavus literatūrą ir kt. šaltinius, galima daryti išvadą, kad nacionalinis kreditas nesiskiria nuo tarptautinio kredito savo esme, principais, o tik panaudojimo mastu.