Renesanso dailės atspindžiai Lietuvos architektūroje

Renesansas Lietuvoje reiškėsi nuo XV a. pab. iki XVII a. vid. Buvo sukurta reikšmingų architektūros ir dailės kūrinių, publicistikos, istorijos, teisės darbų, atidarytos pirmosios aukštesniosios mokyklos. Humanizmas ir renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Imdami pavyzdį iš Žygimanto Augusto ir norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinės bei sieninės tapybos ir taikomosios dailės kūriniais, užsisakinėjo ištisas savo šeimos portretų galerijas.
Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis, (XIV – XVI amžius), kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką“ (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.

Šio darbo tikslas – atskleisti Renesanso dailės atspindžius Lietuvos architektūroje.