Gluosnių auginimo verslo „Aumida“ įkūrimo projektas

Gluosnių auginimas – viena „žaliosios“ energetikos plėtros krypčių“. Šiuo metu gluosnių plantacijos Lietuvoje jau užima apie 500 ha plotą. Tai naujai remiamomis alternatyviosios energijos auginimo ir panaudojimo galimybėmis. Pirmasis derlius užauga per ketverius metus, o paskui savo šeimininkui pelną garantuotai neš dar 30–40 metų. Ekonominė šių augalų nauda prilyginama kviečių auginimui, skirtumas tik toks, kad „sėti“ prisireikia kartą per keturiasdešimt metų. Tai greitai augantys gluosniai, ateities biokuras.
Gluosnių derlius nuimamas kas ketveri metai, jie pjaunami šaltuoju metu (nuo lapkričio iki balandžio) modifikuotais kukurūzų kombainais, kurie iš karto susmulkina stiebus į skiedras. Žiemą peršalusi gluosnių mediena būna 50 proc. drėgnumo, todėl skiedros tiesiai iš lauko, nedžiovintos vežamos į katilines. Vienas kombainas hektarą gluosnių nupjauna per 1,5 valandos.
Gluosnių derlius sudaro maždaug iki 80 t medienos iš hektaro. Perskaičiavus į hektaro metinio derlingumo vidurkį, augintojas galėtų tikėtis 20 tonų medienos kasmet. Dar galima skaičiuoti ir taip: hektaras gluosnių kasmet „duoda“ apie 5 t akmens anglies. Toks biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai 1 000 Lt pajamų iš vieno hektaro. Pagrindinės Lietuvoje auginamos švediškos gluosnių veislės: Gudrun (beje, ją labai mėgsta žvėrys), Tora, Tordis. Dargužių kaime gluosniai pasodinti skurdžioje žemėje (28 balų) ir specialiai netręšti: augintojai norėjo pasižiūrėti, kaip kuri veislė augo.
Vienam hektarui apsodinti reikia apie 15 000 sodinukų, kurių kiekvienas kainuoja 0,18 Lt, tad iš viso – 2 700 Lt hektarui. Dar beveik tūkstantį litų reikia skirti žemės paruošimui, trąšoms ir herbicidams. Augintojai gali tikėtis iki 100 proc. kompensacijos už gluosnių sodinamąją medžiagą ir pasodinimo išlaidas (pagal Kaimo rėmimo programos priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“). Tai sudarytų apie 4,5 tūkst. litų, bet gluosnių auginimo skatinimo priemones reikia tobulinti.
Gluosniai priskiriami trumpos apyvartos želdiniams, todėl nekompensuojamos prarastosios pajamos ir priežiūros darbų kaštai. Ketinantiems apsodinti ne žemės ūkio paskirties žemę parama bus teikiama pagal Bendrojo programavimo dokumento priemonę „Miškų ūkio plėtra“. Leidimus apželdinti žemę gluosniais išduoda teritoriniai Žemėtvarkos skyriai. „Įveisiantiems miškus penkerius metus kompensuojami priežiūros darbai, o pasodinusiems savo žemėje gluosnius – ne, – nuoskaudas išsakė P. Basalykas. – Juk keičiasi žemės statusas, tad reikėtų išmokų kaip išeinantiems iš žemės ūkio gamybos“.
Augintojas norėtų, kad žemės statusas nesikeistų, juolab, kad po gluosnių plantacijos eksploatacijos grįžti prie žemės ūkio veiklos tuose plotuose nėra labai sudėtinga. Nusprendus daugiau gluosnių nebeauginti, jie paskutinį kartą nupjaunami. Kai nupjauta ražiena kitą pavasarį atželia ir ūgliai pasiekia 40–50 cm aukštį, nupurškiama raundapu. Gluosnių šaknys apmiršta, tuomet melioraciniu plūgu galima tiksliai palei augalų eilę išarti, išrinkti šaknis (jos, beje, nėra labai galingos) ir jas sudeginti. Toks būdas kainuotų pakankamai brangiai – apie 1 000 Lt/ha.
Tačiau norint auginti gluosnių plantaciją pirmiausia reikia atitikti tokį reikalavimą – lauko drenažinė sistema negali būti jaunesnė kaip 40 metų. Jeigu sklypas ribojasi su kitų ūkininkų žeme, reikia gauti jų pritarimus, nes nors ir seną drenažinę sistemą gluosniai visiškai užakins savo šaknimis ir vanduo tais vamzdeliais nebegalės tekėti. Aišku, laukuose, kurie yra užpelkėję, nenaudojami žemės ūkiui, galima sodinti gluosnius. O norint auginti gluosnius sukultūrintose žemėse, vargu ar yra įmanoma gauti leidimą, - teigė K. Andrijauskas. - Lyg ir būtų galima auginti gluosnius Nemuno užliejamose pievose, bet jos yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje. Ten taikomi griežti reikalavimai, regioniniame parke ūkininkavimas yra apribotas. Čia ir prasideda problemos, sunku bus įtikinti biurokratus, kad mes norime plėtoti tokį verslą.