Santuokos pasibaigimas

Santuoka – tai savanoriškas, laisva valia priimtas dviejų žmonių sprendimas kurti šeimą. Žmogaus teisę sudaryti santuoką garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 3 d. ir Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnis[1]. Būtina pabrėžti, kad santuoka yra savanoriškai pasiektas dviejų veiksnių asmenų, vyro ir moters, sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus, nesudariusių kitos santuokos ar neįregistravusių partnerystės ir nesančių artimųjų giminaičių, kuriems įstatymas draudžia tuoktis, susitarimas, t.y. jų valios sutapimas. Kalbant apie santuokos sudarymo tikslą, pabrėžtina tai, kad santuokos sudarymas turėtų būti pagrindas kurti šeimyninius santykius, t.y. šeimą.

Atsižvelgiant į tai, jog santuoka sudaroma laisvu dviejų žmonių apsisprendimu, logiška būtų daryti prielaidą, kad ji ir nutraukiama turėtų būti abiejų ar vieno iš sutuoktinių pageidavimu.

Tačiau savanoriškumas nutraukiant santuoką nėra ir negali būti absoliutus, kadangi, siekiant ginti visuomenės, valstybės, šeimoje augančių vaikų interesus, moralės normas, tam tikri šeiminių santykių aspektai (tarp jų ir santuokos nutraukimo institutas) yra reguliuojami teisės normomis, ribojančiomis santuokos nutraukimą.