Santuokos nutraukimas. LR CK ir LR SŠK lyginamasis aspektas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 skirsnyje, 38 straipsnyje teigiama, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (2007, psl. 9), kuri kuriama sudarius santuoką – juridinį šeimos pagrindą (Rasimavičius, 1981, psl. 64). Santuokos sudarymas įrodo, jog vyras ir moteris yra pasiryžę kurti šeimyninius santykius laisva valia. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau LR CK), trečiojoje knygoje, 3.27 straipsnyje nurodoma, jog sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, neišpildžius arba nustojus vykdyti šias sąlygas santuoka gali būti nutraukta. Santuokos nutraukimas, priešingai santuokos sudarymui, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 11), negali būti savavališkas sutuoktinių veiksmas – visais atvejais sprendimą dėl santuokos nutraukimo priima teismas arba kiti valdžios įgalioti pareigūnai. Santuokos nutraukimas, priklausomai nuo vyraujančio požiūrio į santuokos nutraukimo institutą, gali būti vykdomas supaprastinta arba pilno proceso tvarka. Lipeika (cit. Juškevičiūtė, 2005 psl. 11) nurodo, jog pasaulyje vyrauja du požiūriai į santuokos nutraukimą: liberalusis ir griežtasis. Liberalusis požiūris suteikia galimybę tiek sudaryti santuoką, tiek ją nutraukti laisva valia sumažinant ar visiškai panaikinant valstybės organų kontrolę ištuokos procesui, tuo tarpu remiantis griežtuoju požiūriu valstybės įstatymų leidėjai siekia apsaugoti visuomenę nuo neapgalvoto santuokos sudarymo ir jos nutraukimo. Lietuvos santuokos nutraukimo istorijoje buvo remiamasi tiek liberaliuoju, tiek griežtuoju požiūriu.Santuokos nutraukimo instituto raida, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 20), Lietuvoje priklausė ne tik nuo socialinės aplinkos ar teisinės minties pokyčių, bet ir nuo istorinių įvykių, po kurių sekė valstybės užkariautojų teisės aktų įvedimas. Andriulis (2003, psl. 125) santuokos teisinio instituto raidą skiria į du etapus: pirmąjį, kuriame vyravo paprotinės teisės normos ir antrąjį, kuriame buvo pradėtos kurti teisinės normos reguliuojančios santuokos nutraukimą. Pirmojo laikotarpio metu, kai vyravo paprotinės normos, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 21), santuokos, kuri buvo laikoma dviejų žmonių sutartimi bendram gyvenimui ir bendriems interesams, nutraukimas nebuvo draudžiamas. Tuo tarpu antrajame etape, kai santuokos nutraukimo klausimai buvo sprendžiami dvasiniuose teismuose (Andriulis, 2003, psl. 130), santuokos nutraukimas buvo beveik neįmanomas, kadangi kanonų teisės normos santuokos nutraukimą leido tik išimtinais atvejais: esant žiauriam ir nepakenčiam elgesiui, dėl lytinio nepajėgumo atsiradusio prieš sudarant santuoką, dėl vedybinės neištikimybės, dėl bausmės už valstybinius ar kriminalinius nusikaltimus, dėl užkrečiamos ir ilgalaikės ligos, vienam iš sutuoktinių atsisakius katalikų tikėjimo ir priėmus kitą, vienam iš sutuoktinių įstojus į vienuolyną (Andriulis, 2003, psl. 133 – 134). Santuokos nutraukimas, antrajame etape, pasaulietiniuose teismuose, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 21), nors ir esant griežtiems ištuokos reikalavimams, teikė daugiau galimybių nutraukti santuoką nei dvasiniai teismai. Įsigalėjus Antrajam Lietuvos Statutui, anot Andriulio (2003, psl. 127), santuokos nutraukimas buvo priskirtas tik bažnytiniems teismams paliekant teisę valstybiniams teismams spręsti turtinius ginčus dėl ištuokos. Tokia santuokos nutraukimo tvarka, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 21), galiojo iki trečiojo LDK padalinimo, o iki Rusijos imperijos žlugimo buvo laikomasi šeimos teisės principų nurodančių santuokos nutraukimo pagrindus, kurie buvo įtvirtinti Rusijos imperijoje (Juškevičiūtė, 2005, psl. 22 – 23). Nuo 1940 metų Lietuvoje įsigaliojo Rusijos Tarybų Federacijos Socialistinės Respublikos (toliau RTFSR) santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas galiojęs iki 1970 metų sausio 1 dienos, kuris griežtą santuokos nutraukimo reglamentavimą pakeitė į liberalų ir laikui einant buvo ne kartą keistas, siekiant vėl sugriežtinti santuokos nutraukimo reikalavimus (Juškevičiūtė, 2005, psl. 22 – 23). 1969 metais liepos mėnesį įsigaliojo Lietuvos Respublikos Santuokos ir Šeimos Kodeksas (toliau LR SŠK), kurio pagrindu iki 2001 metų priėmus LR CK, buvo nagrinėjimi santuokos nutraukimo klausimai. LR SŠK padėjo pagrindą LR CK esančioje šeimos teisei įskaitant santuokos nutraukimo reguliavimą, kuris egzistuoja dabartinėje visuomenėje. LR CK, anot Juškevičiūtės (2005, psl. 63), sugriežtino santuokos nutraukimo tvarką buvusią LR SŠK siekiant apsaugoti santuokoje gyvenančius asmenis nuo skubotų skyrybų, o planuojančių sudaryti santuoką – nuo lengvabūdiškai priimamų sprendimų, tačiau kai kurie dalykai išliko tokie pat kaip ir LR SŠK.Siekiant palyginti ir išsiaiškinti LR SŠK ir LR CK pateikiamus santuokos nutraukimo būdus ir tvarką buvo nagrinėjama LR CK, įsigaliojusio nuo 2001 metų ir galiojančio iki dabar, 3 knygos „Šeimos teisė“, 4 skyrius „Santuokos pabaiga“ ir LR SŠK, įsigaliojusio nuo 1969 metų ir galiojusio iki 2001 metų, 6 skirsnis „Santuokos pasibaigimas“ taip pat buvo analizuojama įvairi mokslinė literatūra susijusi su santuokos nutraukimo tema.Tikslas – palyginti santuokos nutraukimo reglamentavimą Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse bei Lietuvos Respublikos Santuokos ir Šeimos Kodekse.Uždaviniai:1. Palyginti LR SŠK ir LR CK įvardintus santuokos nutraukimo būdus.2. Palyginti LR SŠK ir LR CK pateikiamą santuokos nutraukimo tvarką.Metodika: išsikeltam tikslui bei išsikeltiems uždaviniams pasiekti buvo naudojamas lyginamasis metodas.Individualaus darbo struktūra: šį darbą sudaro įvadas, 4 skyriai, išvados bei naudotos literatūros sąrašas (13 šaltinių).