1946 pokario metai

Ištisą dešimtmetį truko įnirtingas partizaninis karas, didžioji visuomenės dalis priešinosi pasyviai: valstiečiai nestojo į sovietų kuriamus kolūkius, nemokėjo ar vengė mokėti mokesčius. Neginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje turėjo sistemą atstumiančios opozicijos pobūdį. Buvo siekiama ne tobulinti sovietinę sistemą, ne gauti daugiau teisių ir laisvių sistemos viduje, o siekti Nepriklausomybės. Ši priežastis nulėmė, kad pasipriešinime dominavo valstybingumo atkūrimo siekis. Pasilikę Lietuvoje kovoti prieš krašto sovietinimą, partizanų būriai jautėsi paskutiniais nepriklausomos Lietuvos atstovais.

Nuo 1950 m. partizanų pasitikėjimas Vakarais smuko – artimiausiu metu karo, taigi – ir Lietuvos išlaisvinimo nebuvo ko tikėtis. Žuvus daugumai vadų, sovietams nuolat sunaikinant štabus, paplitus infiltruotų komunistų agentų išdavystėms, partizanų judėjimas nusilpo, organizacija pradėjo irti. Antisovietinio partizanų judėjimo vadovybė pasipriešinimo pabaigoje gerai suprato, kad patys nesulauks Nepriklausomybės, tačiau iki galo bandė išsaugoti nesuardytas partizanų struktūras, jei susiklosčius palankioms tarptautinėms aplinkybėms reikėtų organizuoti krašto gynybą bei laikinus administracinius organus. 1952 m. jau buvo likę tik apie 1000 partizanų. 1953 m. buvo suimtas ir sušaudytas J. Žemaitis, o 1956-aisiais tas pats likimas ištiko ir jo pareigas perėmusį A. Ramanauską. Paskutinieji partizanai krito 1964–1965 m.

Savo svarbiausios užduoties – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką partizanai nepasiekė, tačiau jie padėjo Vakarų valstybėms vykdyti Baltijos kraštų okupacijos nepripažinimo politiką.