Ugdymas viduramžiais

Ieškant viduramžių pradžios, negalima jos ieškoti kokiame nors įvykyje. Antikinis gyvenimas nyko pamažu ir sykiu pamažu prasidėjo naujas gyvenimas, nauja istorija, nauja pasaulėžiūra. Bet vienas įvykis turi simbolinės reikšmės viduramžių pradžiai. 529 metais imperatorius Justinijonas uždarė antikinės filosofijos mokyklą Atėnuose ir tais pačiais metais šv. Benediktas Monte Cassino įsteigė pirmą Vakarų vienuolyną. Tokiu būdu oficialiai buvo suduotas smūgis antikinei kultūrai, nes antikinė kultūra jau buvo pasenusi savo žiniomis ir originalumu. Iš kitos pusės, šv. Benediktas pradėjo naują kultūrą. Savo asmenybe, šv. Benediktas dar yra išaugęs iš patristinio gyvenimo. Kilęs iš Sabinijos didikų, jis visą gyvenimą pasiliko aristokratas savo dvasioje ir aristokratinių bruožų įspaudė savo vienuolijai. Bet jo darbai ir jo institucija jau nebepriklausė patristikai. Jie buvo išaugę iš grynai krikščioniškųjų principų, jie buvo skirti ateičiai ir tolimesniam gyvenimui turėjo nepaprastos įtakos. „Filosofui mirštant, iškyla vienuolis", ir šitas vienuolis pradeda naują epochą — viduramžius. Kultūriniu tad atžvilgiu šeštojo šimtmečio pradžia yra sykiu ir tikroji viduramžių pradžia. Šiuo metu mes paliekame sukrikščionintą senovę, dar tebealsuojančią Hellados dvasia, ir žengiame į kitokį gyvenimą.

Teologinė mąstysena

1. Berdiajevas vidurinius amžius yra pavadinęs „visuotinės istorijos naktimi". Šitas pavadinimas neturi nieko bendro su apšvietos istorikų ir filosofų vadinamomis viduramžių tamsybėmis. Apšvietos periodas, visą gyvenimą remdamas proto galia, buvo manęs, kad viduramžiai intelektualiniu atžvilgiu buvo tamsiausias Europos istorijos tarpsnis, tikra obskurantizmo epocha. Tokių pažiūrų esama dar ir dabar. Tuo tarpu tikrumojeviduramžiai buvo didelės dvasinės kūrybos metas. Tiesa, šitoji kūryba buvo kitokia, negu senovėje, negu rensanso metu ir negu mūsų dienomis. Bet ji buvo kūryba tikra prasme. Ji buvo nepaprastas žmogaus dvasios išsiveržimas.