Įgimtas vėjaraupių sindromas

Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human Herpes Virus 3, imliam žmogui gali sukelti vėjaraupius – ūminę virusinę ligą, kuriai būdingas karščiavimas, bendra intoksikacija, pūslelinis odos ir gleivinių bėrimas (1). Inkubacinis periodas trunka 11-21d. Užsikrečiama aerozoliniu būdu, tačiau galimas ir tiesioginis kontaktinis ar transplacentinis užsikrėtimo būdas (2,3). Nors dažniausiai vėjaraupiai yra gerybinės eigos vaikiška liga, kuria serga 0-9 m. vaikai, tai pavojinga infekcija nėštumo metu, nes virusas geba pereiti placentos barjerą ir sukelti embriopatiją (4). Nėščiajai vėjaraupiais pavojingiausia susirgti 8–20 nėštumo savaitę, nes gali išsivystyti įgimtų vėjaraupių sindromas (5). Tyrimai rodo, kad embriopatija gali išsivysti moteriai susirgus vėjaraupiais net iki 28 nėštumo savaitės (1). Tačiau nustatyta, kad 9 iš 10 sindromo diagnozavimo atvejų, vaisius virusu buvo užkrėstas 21-27 gestacinę savaitę (ankstyvas užsikrėtimas) ir tik 1 iš 10 atvejų – 36 nėštumo savaitę (3). Remiantis atliktais tyrimais, įgimtas vėjaraupių sindromas išsivysto 2% atvejų po persirgtos nėščiosios VZV infekcijos (6). Nėščiajai užsikrėtus VZV I nėštumo trimestro metu, sindromo išsivystymo rizika siekia 0,55%, II trimestro metu – 1,4%, o esant kontaktui su VZV III trimestro metu rizika išsivysti įgimtam vėjaraupių sindromui nenustatyta. Tačiau užsikrėtimo laikas nekoreliuoja su simptomų bei malformacijų išreikštumu vaisiui ir naujagimiui (7,8). 3-8% vaisiaus užsikrėtimo VZV baigiasi persileidimu (6). Kūdikiai, sergantys įgimtu vėjaraupių sindromu, turi 30% didesnę riziką numirti per pirmuosius 2 gyvenimo mėnesius ir jiems pasireiškia dauginiai vaisiaus vystymosi bei raidos sutrikimai.