Lietuvių liaudies pasakos

Pasaka, tautosakos ir literatūros žanras - išmone paremto stebuklinio, nuotykinio, ar buitinio pobūdžio kartais turintis lyrinių pradų, dainuojamųjų intarpų kūrinys. Skiriamos liaudies (tautosakinės) ir literatūrinės pasakos.

     Liaudies pasakas paprastai gyvuoja žodžiu, daugiausia neraštingų, ar mažaraščių žmonių aplinkoje (dabar daugelio tautų dalis pasakų liko knygose ir archyvuose, kitos tapo vaikų literatūros dalimi, trečios – dar šiek tiek gyvuoja žodžiu ). Pasakos sekamos dažniausiai klausytojams sudominti, rečiau –pamokyti. Jose sąmoningai pabrėžiama prasimanymas ir fantastika. Pasakų idėjinį turinį, siužetą, motyvus, vaizdų pobūdį, kalbines išraiškos  priemones daugiausia sąlygoja liaudies buitis ir pažiūros į gamtos reiškinius, bei visuomenės santykius (čia glūdi ir pasakų pažintinė reikšmė). Pasakoms būdinga blogio ir gėrio prieraiša, gėrio pergalė tipizuoti veikėjai. Liaudies siekimus paprastai reiškia nuskriaustas žmogus, našlaitis, jauniausias ir trečias brolis kvailutis. Žymiausi pasakų rinkiniai sudaro pasaulinės literatūros lobyno dalį. Nuo romantizmo laikų pasakų motyvais ir siužetais pradėta plačiau naudotis grožinėje literatūroje, dailėje, muzikoje.