Lietuvos nepriklausomybės kovos Rusiškoje istoriografijoje

Lietuvos nepriklausomybės kovos, vykusios 1919 – 1920 m. yra vienas svarbiausių Lietuvos istorijos epizodų, nes būtent jų metu buvo iškovota bei įtvirtinta nepriklausomybė ir pradėjo kurtis tautiška ir nepriklausoma Lieuvos valstybė nesaistoma jokiais saitais su kitomis valstybėmis. Dėl savo nepriklausomybės Lietuva kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Lietuvos nepriklausomybės kovos buvo buvo glaudžiai susijusios su Rusijos pilietiniu, kuris prasidėjo bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje po 1917 m. lapričio 7 d. perversmo ir turėjo įtakos Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės. Nepaisant to, jog 1915 m. Lietuva buvo okupuota Vokietijos, iki tol ji 120 metų buvo sudedamoji Rusijos imperijos dalis. Konkrečių Lietuvos sienų Rusijos imperijoje nebuvo, priešingai nei griūnant SSRS. Tai lėmė, jog žlungant Rusijos imperijai, buvo neišvengiami ginčai ir ginkluoti susirėmimai tarp naujai besikuriančių valstybių, kurios nieko bendro su bolševikais turėti nenorėjo, tačiau savo pretenzijų, vienos ar kitos teritorijos atžvilgiu, atsisakyti nebuvo linkusios.

Dėl bolševikų vykdomos pasaulinės revoliucijos idėjos, Rusijos pilietinis karas neturėjo ribų ir galėjo laisvai išplisti į Vakarų Europą, tame tarpe ir į Vokietiją, kuri buvo okupavusi Lietuvą.

Norint įvertinti Lietuvos nepriklausomybės kovas, jų reikšmę, neužtenka susipažinti tik su lietuvių požiūriu. Siekiant objektyviau įvertinti įvykius, į juos reikia pažvelgti ir kitų šalių autorių akimis. Kadangi Lietuvos nepriklausomybės kovos buvo glaudžiai susijusios su Rusijos pilietiniu karu, todėl pirmiausia yra būtina išsiaiškinti koks yra rusų ir jiems artimų slavų tautų požiūris į Lietuvoje vykusias kovas.

Literatūra. XX a. buvo pats nestabiliausias ir daugiausiai aukų pareikalavęs laikotarpis per visą Rusijos istoriją. Kintant valdžiai Rusijoje, kito ir istorikų požiūris, dažnai stipriai veikiamas tuo metu šalyje buvusios santvarkos. Ją skirstysiu į antisovietinę, sovietinę ir šiuolaikinę. Naudosiu Rusijos ir jiems artimų Baltarusijos ir Ukrainos autorių darbus, kuriuose yra minimos Lietuvos nepriklausomybės kovos.

Pirmoje darbo dalyje atskleisiu antisovietinių rusų amžininkų požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės kovas. Jie patys buvo tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su įvykiais Lietuvoje 1919-1920 m. Bene pačią svarbiausią vietą užima P. Bermontas-Avalovas, prieš kurio dalinius ir kovėsi lietuviai. Taip minėsiu V. Stankievičių, kurį galima būtų priskirti ir lietuviškai, ir rusiškai istoriografijai. Jis gimė Lietuvoje, bet politiškai labiau buvo susijęs su imperijos reikalais, o knygą, kurią minėsiu išleido, būdamas Vokietijoje. Pateiksiu ir S. Sazonovo požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės kovas. Antisovietinių amžininkų darbų, kuriose minimos Lietuvos nepriklausomybės kovos yra mažai, todėl atskleisiu tik minėtųjų autorių požiūrį. Antisovietinėje literatūroje Lietuva buvo minima retai, nes daugelis antisovietinių karininkų kovėsi kituose Rusijos pilietinio karo frontuose, dalis jų karo metu mirė, kiti tiesiog nepaliko jokių memuarų.

Sovietinę istoriografiją priskiriu rusiškajai tik sąlyginai, daugiau dėl geografinių priežasčių, jog SSRS teritoriškai perėmė Rusijos imperijos teritoriją, su tam tikromis netektimis ir istorija buvo rašoma rusų kalba. Politiškai ir kultūriškai sovietinę literatūrą vargiai galima laikyti rusiška, nes bolševikai griovė viską kas buvo rusiška ir buvo nusistatę prieš rusiškumą, o diegė naujo tipo pseudokultūrą, naikinančią žmogaus šaknis, kurios rusų tautos tarpe buvo ypač reikšmingos.

Sovietinė istoriografija taip pat nėra identiška, stengsiuosi atskirti karinių tarnautojų ir sovietinių ideologų darbus. Pirmąją grupę atstovauja tokie svarbus karo vadai ir amžininkai, kaip N. Kakurinas, M. Tuchačevskis ir J. Vacetis. Sovietinių ideologų grupei svarbesni yra daugiausia kolektyviniai darbai apie pilietinį karą. Redaktorių grupes sudarydavo net tokie SSRS politiniai veikėjai ir rašytojai, kaip Stalinas, V. Molotovas ir M. Gorkis. Nors SSRS gyvavo daugiau nei 70 metų, tačiau politinė konjunktura šalyje kito. Todėl svarbu dėmesį, jog kai kurie darbai buvo rašomi iki Didžiojo teroro 1937 m. , kiti Stalino valdymo apogėjuje XX a. 4-6 deš. ir N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu 6-7 deš. sandūroje.

Šiuolaikinė rusiška istoriografija skyla į dvi dalis, t.y. į prosovietinę ir antisovietinę. Pirmoji iš jų stengiasi Sovietų Rusijos politiką, parodyti teigiamai ir kad ji buvusi taikinga. Tiesa, naudojami daug atsargesni išsireiškimai ir apseinama be bolševikinių lozungų apie kenčiantį proletariatą ir juos išnaudojančią buržuaziją. Ją atstovauja M. Meltiuchovas, J. Butakovas ir t.t. Antisovietinė literatūra pasižymi tuom, kad laiko bolševikų valdžią, ypač pilietinio karo metais, kenkėjiška ir griaunančia Rusijos valstybę. Jai atstovauja rusų autoriai – A. Burovskis ir G. Matvejevas. Prie Baltarusijos antisovietinio požiūrio formavimo svariai prisideda A. Grickievičius ir V. Bešanovas.

Metodai. Tiriamajame darbe naudosiu aprašomąjį, lyginamąjį ir analitinį metodus. Aprašomąjį metodą taikysiu bendram susipažinimui su įvairių laikotarpių Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos istoriografija. Lyginamąjį metodą naudosiu, kad galėčiau palyginti kaip tuos pačius įvykius vertina skirtingų epochų istorikai. Analitinį metodą naudosiu, kad paaiškinčiau, kodėl vieno ar kito laikotarpio autoriai vertina šį įvyki būtent taip, o ne kitaip.

Tikslas. Pagrindinis darbo tikslas yra išnagrinėti antisovietinę, sovietinę ir šiuolakinę Rusijos istoriografiją, kurioje yra minimos Lietuvos nepriklausomybės kovos.

Uždaviniai. Šiam tikslui pasiekti aš išsikėliau šiuos uždavinius:

1. Aprašyti antisovietinės rusų pakraipos autorių požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės kovas.
2. Atskleisti sovietinę istoriografiją ir lyginti jos skirtingų laikotarpių istorikų darbus.
3. Analizuoti sovietinės istoriografijos ideologinį pagrindą ir kaip ji įtakojo istorinių faktų interpretavimą.
4. Pateikti šiuolaikinę rusišką ir baltarusišką istoriografiją.