Pasipriešinimo kovos Lietuvoje

Sunku nuspėti istoriją. Kai 1944m. vasarą į Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė, lydima NKVD dalinių, retas kas manė, kad ji čia pasiliks pusei amžiaus. Sunku buvo patikėti, kad karo nualinta, sąjungininkų šelpiama SSRS toliau vykdys ekspansinius komunistinės imperijos planus. Lietuvos žmonėm buvo dvi alternatyvos: prisitaikymas ar pasipriešinimas. Prisitaikymas garantavo fizinę egzistenciją, pasipriešinimas siūlė nežinią: galbūt išsivadavimą, galbūt žūtį.

Tokio masto ir trukmės partizaninis karas, koks vyko Lietuvoje, retas pasaulio istorijoje. Niekieno iš šalies neremiama ir nepalaikoma tauta organizuotai beveik dešimtį metų priešinosi galingai totalitarinei valstybei, ką tik laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą. Stodami į partizanų gretas, laisvės kovotojai turėjo vieną tikslą – atkurti nepriklausomą valstybę. Pirmaisiais okupacijos metais šis tikslas atrodė visai arti: tereikėjo išstumti iš Lietuvos svetimas karines pajėgas.

1944 – 1953m. partizaninį karą galima skirstyti į tris etapus: pirmasis – spontaniškas visos tautos priešinimasis okupacijai (1944 07 – 1946 05); antrasis – gerai organizuotų partizaninių junginių kova prieš okupacinės valdžios įsitvirtinimą krašte ( 1946 05 – 1948 11); trečiasis – vieningos partizanų karinės ir politinės vadovybės koordinuojama veikla ir pasipriešinimo nuslopinimas ( 1948 11 – 1953 05).

Nacių okupacijos metais susikūrusios patriotinės pogrindžio organizacijos sprendė esminį klausimą: ar yra galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą? 1943m. pogrindyje susikūręs Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) buvo vokiečių išsklaidytas, vadovybė suimta. Tačiau spartus Raudonosios armijos puolimas pakeitė vokiečių požiūrį į dar taip neseniai persekiotas lietuvių pasipriešinimo organizacijas. Naciai suprato, kad lietuviai priešinasi naujai sovietinei okupacijai, o tai buvo jiems naudinga.

1944m. liepos pradžioje į Lietuvą įsiveržė pirmieji Raudonosios armijos daliniai. Padaugėjo į vokiečių užnugarį desantu nuleistų sovietų diversantų, kurie, pasivadinę raudonaisiais partizanais, naktimis dažnai siaubė sodybas ir terorizuodavo kaimo gyventojus. Norėdami apsiginti nuo plėšikų, ūkininkai pradėjo burtis į apsaugos būrius.