Sveikatos sistemų valdymo decentralizavimas Europos šalyse ir Lietuvoje

Šiame amžiuje daugelyje žmogaus veiklos sričių (politikoje, viešajame administravime, ekonomikoje ir pan.) pastebimos decentralizacijos tendencijos. Jos formuoja naują visuomenę, įgyjančią kokybiškai naujų savybių, tokių kaip globalumas, integralumas, informuotumas.

Decentralizacija – viena svarbiausių šių dienų valdymo sistemų reformų krypčių. Ji gali būti laikoma būtina sąlyga ne tik vietos savivaldos, bet ir pilietinės visuomenės vystymuisi. Decentralizacija apima fiskalinius, politinius bei administracinius pokyčius ir gali iš esmės paveikti visus vystymosi aspektus. Ryšių tarp valdžios lygių struktūra daro įtaką įvairiausiems procesams – nuo paslaugų teikimo, socialinės apsaugos ir skurdo mažinimo, iki finansų sektoriaus vystymosi ir makroekonominio stabilumo. Decentralizacija sudaro prielaidas atkreipti dėmesį į sveikatos, aplinkos apsaugos, švietimo sistemų ir kitas problemas. Decentralizacija sąlygoja valstybės teikiamų paslaugų kiekį bei kokybę ir yra piliečių įtraukimo į visuomeninį gyvenimą sąlyga.

XXI amžiuje toliau tęsiamos XX amžiaus antroje pusėje prasidėjusios viešojo sektoriaus permanentinės reformos, kuriomis siekiama viešojo administravimo efektyvumo ir pažangos, sprendžiant finansines ir organizacines problemas. Reformos yra susijusios tiek su naujomis valdymo teorijomis, tiek su praktikos inovacijomis. Jos apima valdymo modernizavimą ir esminį valdymo institucijų atnaujinimą [1].

Kaip ir kiekvienoje buvusioje komunistinėje šalyje, Lietuvos valstybės valdymas buvo centralizuotas ir pasižymėjo valdymo hierarchizacija. Visuomenė buvo palyginus prastai organizuota, o įstatymdavystės iniciatyvos ateidavo tik iš centrinės valdžios.

Svarbu Lietuvoje sukurti pliuralistinę visuomenę, kur centrinės valdžios įtaka mažėtų, o daugumą jos funkcijų vykdytų rajoninės arba kitos valdžios ar privačios institucijos.