Intelektas, pagrindiai jo aspektai

Intelektas pradėtas tyrinėti XIX amžiaus pabaigoje, ir nuo to laiko jau sukurta  nemažai tyrimo metodų. Psichologai nesutaria, ką reikėtų laikyti intelektu. Pasak K. J. Groffmann‘o, intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar abstrakcijomis kalboje, skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir, remiantis specialiais įgūdžiais, net labai specifinių užduočių[1].

Darbo objektas – intelektas.

Darbo tikslas – išsiaiškinti intelekto pagrindinius aspektus.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti intelekto struktūrą ir sudėtines intelekto dalis.
2. Apibūdinti intelekto vystymąsi ir sąveiką su aplinka.
3. Aptarti intelekto vertinimą.

Darbo metodai – mokslinių, publicistinių ir kitų informacinių šaltinių analizė.

Intelektas – tai gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose. Intelektas pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti klausimus remiantis žiniomis, įgytomis neformaliai bendraujant su aplinka. Būtent intelekto pagalba greitai ir lengvai sprendžiami įvairiausi uždaviniai, orientuojamasi neįprastose situacijose.

Intelektas nėra universalus, jis priklauso nuo kultūros, nes intelekto samprata įvairiose kultūrose yra skirtinga, savita. Mūsų kultūros intelekto supratimas yra grindžiamas išsivysčiusių, kapitalistinių tautų intelekto supratimu. Tai atspindi tik vieną požymį į mūsų kultūrą – žmogaus mokymąsi bei mokymą.

[1] Fürst M. Psichologija. Vilnius: Lumen leidykla, 1998. 139 p.