Poilsio laiko rūšys

Teisė į poilsį yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Šią teisę nustato daugelis įstatymų, galiojančių Lietuvos Respublikoje: tarptautinės deklaracijos ir konvencijos (pvz., Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, 24 straipsnis), Lietuvos Respublikos Konstitucija (49 straipsnis), Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (156-185 straipsniai) ir kt.

IŠVADOS

1. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas.
2. Poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas ir yra skirtas darbuotojui pailsėti, atgauti jėgas. Darbdavys negali nurodinėti, kaip ir kur darbuotojas turi savo poilsio laiką išnaudoti.
3. Atidžiau studijuojant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 156-185 straipsnius, juose galima rasti ir tam tikrų prieštaravimų, kuriuos būtų galima taisyti. Kaip pavyzdį galima pateikti, kad DK 162 straipsnio "Švenčių dienos" 1 dalyje įvardintos švenčių dienos, o 2 dalyje nustatytas draudimas dirbti šiomis dienomis. Kartu nurodyta, kada vis dėlto galima šio draudimo nesilaikyti (kai darbų negalima sustabdyti dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), kai atliekami darbai, būtini gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotini remonto ir krovos darbai), ir nustatytos ypatingos šios išimties taikymo sąlygos kai kurių kategorijų darbuotojams. Lietuvos Respublikoje kažkodėl į šią kategoriją įtrauktos parduotuvės ir prekybos centrai (Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.180 patvirtintą Darbų, kurie gali būti dirbami švenčių dienomis, sąrašą (Žin., 2002, Nr.4-146)). LR Seime jau ne kartą, atsižvelgiant į užsienio šalyse plačiai taikomą patirtį, buvo pateikti siūlymai apriboti išimtis, kai dirbti švenčių dienomis leidžiama ir taikyti parduotuvėms bei prekybos centrams draudimą švenčių dienomis nedirbti, bet pritarimo   nesulaukė. Manyčiau, kad ši nuostata yra pasenusi ir keistina, nes parduotuvė ar prekybos centras tikrai nėra įmonė, vykdanti nepertraukiamą gamybos procesą ar veiklą, būtiną gyventojams aptarnauti. 
4. Kiekvienas dirbantysis turi rasti suprantamą ir prieinamą informaciją spaudoje bei viešojoje erdvėje apie įstatymu numatytas poilsio laiko rūšis. Tą turėtų atlikti tam tikros valdžios institucijos. Darbuotojai turi būti informuojami apie suteikiamas lengvatas dėl papildomų laisvadienių, apie galimybes pasirinkti atostogų laiką ir kt., nes darbdaviai dažnai pasinaudoja darbuotojų nežinojimu, ir  tokios lengvatos nėra suteikiamos.