Svogūnų laikymas ir perdirbimas

Žmonijai svogūnai žinomi jau nuo seno, prieš 5000–6000 metų. Manoma, kad jų tėvynė – Turkmėnija, Afganistanas ir Iranas. Iš ten jie paplito po visą pasaulį. Lietuvoje daugiausiai auginami ropiniai svogūnai (Allium cepa L.), kurie tapo populiariausia ir mėgstamiausia daržove (Lankauskaitė, 2010).

Svogūno roputė yra padengta keliomis eilėmis sausų lukštų, kurie neleidžia garuoti drėgmei ir reguliuoja dujų apykaitą. Todėl svogūnų su sveikais, nepažeistais lukštais ramybės būklė yra ilgesnė, jie lėčiau už kitas daržoves vysta ir gana gerai išsilaiko (Baleliūnas ir kt., 2000).

Svogūnai standarte pagal skonį skirstomi į aštrius, pusiau aštrius ir saldžius. Svogūnų išsilaikymas labai priklauso nuo veislės. Geriausiai laikosi aštriųjų veislių svogūnai, nes jų ilgiausia ramybės būklė.

Skirti maistui svogūnai laikomi šaldytuvuose arba sandėliuose su aktyvia ventiliacija ir dirbtinio šaldymo įrenginiais. Svogūnų sėjinukai gali būti laikomi šaltai, šiltai bei šiltu-šaltu būdu.

Svogūnai vartojami konservų pramonėje – yra marinuojami, džiovinami ir malami į svogūnų miltelius.

Darbo tikslas – susipažinti su svogūnų laikymo būdais ir perdirbimo galimybėmis.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti svogūnų standartizavimo ypatumus.
2. Išanalizuoti svogūnų laikymo būdus.
3. Susipažinti su svogūnų perdirbimo galimybėmis.