Žemės reforma Lietuvoje

Vykdant žemės reformą šalies mastu vienas iš svarbiausių uždavinių – tinkamai pertvarkyti žemės ūkio teritorijas, atsižvelgiant į gamtos techninį lygį ir ūkininkavimo ekonominius veiksnius. Įgyvendinant žemės ūkio politiką visoje šalyje valstybės vykdomi esminiai žemės valdymo ir naudojimo pertvarkymai. Jų metu pakinta ne tik žemės santykiai, bet ir susiklostęs žemės valdų išdėstymas. Paprastai žemės reformą iššaukia socialiniai poreikiai arba ekonominė pažangą, būtinumas pereiti į aukštesnį visuomenės raidos etapą.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, vienas iš pagrindinių valstybės žemės politikos siekių buvo pradėti žemės reformą. Šiam tikslui įgyvendinti 1991 metais buvo priimti svarbūs įstatymai, kurie žemės reformos metu buvo papildomi bei keičiami.

Temos aktualumas. Nuo žemės reformos pradžios iki dabar atlikta labai daug žemės reformos darbų, tačiau reforma dar nėra tinkamai baigta. Per žemės reformos laikotarpį metodiniuose ir teisiniuose aktuose buvo pateikiama nemažai pakeitimų, kurie turėjo leisti žemės reformos darbus vykdyti bei projektus rengti atsižvelgiant į jau atliktus darbus, tikslinant ir gerinant dokumentų rengimo bei darbų vykdymo sąlygas, pakeičiant bei papildant darbų vykdymo ir projektų rengimo taisyklės. Todėl manytina yra pakankamai aktualu išanalizuoti metodinių ir teisinių nuostatų pakyčius, bei nustatyti jų įtaką žemės reformos darbams.

Žemės santykių pokyčiai reformų metu analizuoti agrarinių teritorijų racionalaus naudojimo požiūrių, taikant šiuos vertinimo kriterijus: kaip išspręstas žemės naudotojų aprūpinimas žeme ir kaip žemėtvarkos procese buvo suformuotos ūkių žemėnaudos. Tyrimams panaudoti įstatymai, kita teisinė bei metodinė medžiaga. Dėl nevienodų politinių jėgų, siekių bei skirtingų vykdytų žemės reformos tikslų skiriasi ir jų rezultatai.

Žemės reformos įstatyme daugiausiai pakeitimų buvo atlikta 1995 m ir 1997m. Įstatyme daugiausiai kartų buvo keičiama valstybinės žemės pardavimo tvarka, parduodamų žemės sklypų dydžiai, asmenų, pageidaujančių įsigyti, nuomoti žemę, mišką ir vandens telkinius, naudotis jais neatlygintinai ar valdyti patikėjimo teise, eilė bei asmeninio ūkio žemės privatizavimo sąlygos.