Rūkymo žala

Rūkymas - medžiagos (dažniausiai - džiovintų tabako augalo lapų) deginimas ir išskiriamų dūmų įkvėpimas.
Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalimi dar iki europiečiams atrandant Ameriką - rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuo 500 m. po Kr. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų, ir priskyrė jam magiškas galias.
1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas iš indėnų aravakų gavo dovanų džiovintų lapų, bet juos išmetė. Rodrigo de Jerez ir Luis de Torres buvo pirmieji europiečiai, pamatę rūkymą, Jerez laikomas pirmuoju rūkančiuoju europiečiu. XVI a. rūkymas buvo labiausiai paplitęs tarp jūreivių, amžiaus pabaigoje pradėjo skverbtis į Europos visuomenes. 1828 m. Ispanijoje buvo pagaminta pirmoji cigaretė, tačiau ji aplenkė populiarumu cigarą tik XX a. pradžioje, kai pigios cigaretės buvo pradėtos gaminti pramoniniu būdu.
Pirmojo pasaulinio karo metu rūkalai buvo standartinio kareivio davinio dalimi (buvo manoma, kad rūkymas didina karių drąsą). Po karo, cigarečių rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis, visuomenei tapo priimtinas moterų rūkymas. 4 dešimtmetyje Vokietijoje nacių vadovai susirūpino dėl neigiamo rūkymo poveikio karių sveikatai; vokiečių mokslininkai buvo pirmieji, patvirtinę ryšį tarp rūkymo ir ligų. XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą, prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Išsivysčiusiose šalyse rūkančiųjų skaičius mažėja, įvedami vis platesni draudimai rūkyti, rūkymas tampa visuomenei nepriimtinu reiškiniu. Tuo tarpu kai kuriose besivystančiose šalyse (Rusija, Kinija) rūkančiųjų skaičius didėja arba išlieka aukštas.