Ekskursija "Senosios Klaipėdos takais"

 Klaipėdos miesto istorija prasidėjo nuo Klaipėdos pilies pastatymo. Klaipėda - seniausias Lietuvos teritorijoje esantis miestas, jam pirmajam buvo suteikta Liubeko teisė.  1252 m. Livonijos ordinas čia pastatė medinę pilį. Aplink pilį pradėjo formuotis miestas. Vokiečiai manė, kad Kuršių marios yra Nemuno, kurį jie vadino Memele, žiotys, taigi miestas buvo pavadintas Memelburg. Dabartinis Klaipėdos vardas atsirado tik po Torūnės taikos 1411 m. Ilgainiui medinė Klaipėdos pilis dėl klampios žemės ėmė griūti, todėl 1254 m. netoliese buvo pastatyta mūrinė pilis. Iki pat 1945 metų žiemos, kai sovietų kariuomenė įžengė į griuvėsiais virtusi miestą, jame dominavo vokiška architektūra ir kultūra, vokiškos tradicijos ir vokiečių kalba. Ordinas buvo susitaręs su Kuršo vyskupu valdyti pilį kartu dėl nuolatinių lietuvių, žemaičių ir sembų puldinėjimų, tačiau 1298 metais vyskupas savo dalies atsisakė, todėl 1328 m. kalavijuočiai buvo priversti perduoti pilį stipresniam kryžiuočių ordinui.

 Nuo seno Klaipėda buvo statoma pagal romėniškąjį miesto - karinės stovyklos modelį: viskas tarnavo karo tikslams. Netgi buvo uždrausta statyti mūrinius pastatus - tam, kad užpuolimo atveju miestą būtų galima sudeginti. Žemaičių, kuršių, prūsiškosios sembų gentys siekė sunaikinti pilį, tad pilis ir miestas XIII-XIV amžiuose buvo nuolat puldinėjami. Daug kartų sudeginta pilis vėl būdavo atstatoma. 1464 metais Klaipėdos miestas gavo teisę laisvai prekiauti, kuri vėliau nuolat buvo patvirtinama. Šie metai laikomi ir Klaipėdos prekybos laivyno įkūrimo pradžia.

1525 metais pilį imta perstatyti. Po šios rekonstrukcijos pilis tapo pirmąja bastionine pilimi Rytų Baltijos regione. Pilis buvo keturkampė, tik viename kampe, ties vartais, buvo įgilinimas, dėl to susidarė penki korpusų kampai, kuriuose stovėjo po cilindrinį bokštą. Pilies korpusus juosė laiptuoti pylimai su kampuose išsikišusiais bastionais, aplink kuriuos buvo iškasti apsauginiai grioviai. Pilis atrodė santūri, rūstoka. Į kiemą buvo galima patekti pro vienintelius vartus, kuriuos saugojo du bokštai. Į pastatus buvo įeinama iš kiemo. Išorinės pilies sienos, kaip ir kitų renesansinių pilių, buvo tinkuotos ir dažytos. 1629 – 1635 metais Klaipėdą valdė švedai, kurių dėka išsiplėtė miesto prekybos ryšiai, tačiau 1678 m., atsinaujinus Lietuvos-Lenkijos ir Švedijos karui, miesto priemiesčiai beveik visiškai sudegė. 1757 metais po šešių dienų šturmo miestas buvo priverstas pasiduoti Rusijos kariuomenei. Rusijos valdymo metais ypač pagyvėjo prekyba mediena ir statybos darbai, tačiau būtent tada, norint patenkinti karinių galerų laivyno statybos poreikius, buvo iškirsti didieji Melnragės ir Kuršių nerijos miškų masyvai. Baltijos vėjo pustomas smėlis palaidojo keletą Kuršių nerijos kaimų. Miškai buvo atsodinti tik XIX amžiuje. Po Septynerių metų karo Klaipėdos pilis - tvirtovė nebeteko strateginės reikšmės. Dalis tvirtovės pastatų perėjo privačion nuosavybėn, likusioji pilies dalis iki pat 1940 metų pamažu buvo griaunama: plytos ir akmenys buvo panaudoti gyvenamiesiems namams ir bažnyčioms statyti. Paradoksas: šiandien Klaipėdiečiai po kruopelę atstatinėja pilį, kurią prieš kelis šimtmečius bandė sugriauti jų protėviai iš Lietuvos.