Nacionalinės teisės, kūrimo konstituciniai principai

Informaciniuose žinynuose rašoma, kad Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius, ryšius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio constitutio, kuris reiškia ypač svarbų įstatymą. Konstitucija - valstybės teisinės tvarkos pagrindų nustatymas. Konstitucija reguliuoja valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės) santykius valstybėje ir nustato valdžios organizaciją, formą. Konstitucijos principai (kaip aukščiausia rašytinė teisė) yra aukščiau nei bet kuri kita teisė.
Pirmoji pastovi konstitucija nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimta 1922 m. spalio 25 d. Simboliška ir prasminga, kad po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, naujoji Lietuvos konstitucija buvo priimta 1992 m. – tą pačią spalio 25 d. – visuotiniame tautos referendume.
Konstitucija yra svarbiausias įrankis valstybinei valdžiai apriboti ir kontroliuoti. Jos ištakos glūdi viduramžiais Europos šalių aristokratijos (iš karaliaus) išsikovotose ypatingose teisėse, privilegijose, kurios ilgainiui buvo užfiksuotos dokumentuose. Pirmasis toks teisinis dokumentas įsigaliojo 1215 m., kai Anglijoje buvo priimta Didžioji chartija. O rašytinis Lietuvos konstitucijos pirmtakas – 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas. Be abejo, šie pirmieji teisiniai įstatai neapėmė visos valstybės ir jos gyventojų, jais savo teises užsitikrino tik atskiri luomai.
Šiame darbe apžvelgsiu, Nacionalinės teisės, kūrimo konstitucinius principus.