Vilniaus gynybinės sienos pėdsakai

Rugsėjo 9 dieną, prieš 514 metų (1503m.) buvo pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, kuri savo inžinierinėmis savybėmis buvo viena savičiausių Europoje. Tądien miesto vaivada kunigaikštis Mikalojus Radvila, prieš keletą dienų gavęs valdovo Aleksandro leidimą, su savo svita apjojo Vilnių ir pažymėjo sienos perimetrą bei vartų vietas. Tikėtina, kad tai kartu buvo ir tam tikras ritualas, simbolinis aktas. Kad ir vartų skaičius: iš pradžių jų būta penki, tarsi šalį valdančios rankos pirštų, vėliau jų skaičius padidintas iki devynių – magiškosios prasmės skaičiaus, kilęs iš archajiškojo kalendoriaus. Pridėjus tris bokštus, statinių skaičius išaugo iki tuzino. Žinoma, vartų vietas nulėmė nuo seno susiformavusi kelių, vedančių iš miesto,topografija.

Iki XVI a. pradžios valstybei nebuvo reikalo apsaugoti sostinę siena: Vilnius turėjo giliai ešelonuotą gynybinę sistemą ir didžiulį pilių kompleksą ant Vilnios kalvų. Tikrai kitos taip originaliai įtvirtintos sostinės Europoje nebūta. Tačiau kai miesto ribos smarkiai išsiplėtė, kilo grėsmė, kad priemiesčius gali nusiaubti totorių raitelių būriai. Antra vertus, vis sunkėjo kovos su stiprėjančia Maskvos valstybe. Todėl Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras atleido miestą nuo karo prievolių, paliepdamas pasistatydinti gynybinę sieną su vartais ir bokštais,apvestą giliais vandeningais grioviais. Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų. Kunigaiščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuoti žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų turtą perleisti miestiečiams. Miesto gyventojai turėjo statyti sieną savo lėšomis, kiekvienam jam skirtame sklype.