Vandens terapija neįgaliesiems

Plaukimas ir pratimai vandenyje yra veiksminga turinčių skirtingą fizinę negalią asmenų fizinės reabilitacijos ir fizinio ugdymo priemonė. Vandenyje gali lengviau judėti net ir turintys labai sunkias negalias asmenys. Tai lemia vandens savybės. Žmogus vandenyje yra hidrostatinio nesvarumo būsenos, dėl to jame lengviau atlikti judesius. Net ir esant labai silpniems raumenims ar minimaliems judesiams vandenyje jie atliekami žymiai lengviau. Be to, atliekant judesius vandenyje taip pat jaučiamas pasipriešinimas, kurį įveikti reikalinga raumenų jėga. Didesnę vandens pasipriešinimo jėgą galima sukurti naudojant įvairius pelekus, plaukmenis, kitas priemones. Šios vandens savybės išnaudojamos neįgaliųjų reabilitacijoje.

Vandens terapijos arba pratimų ir plaukimo pratybos neįgaliesiems gali būti organizuojamos skirtingame kontekste ir turėti skirtingus tikslus. Vandens terapijos ir plaukimo pratybos vykdomos šiais tikslais: reabilitacijos; rekreacijos; sporto. Vandens terapija ir plaukimas kaip neįgaliųjų reabilitacijos priemonė padeda išspręsti daugelį negalią turinčių asmenų fizinės, psichologinės, socialinės reabilitacijos klausimų. Vandens terapijos pratybos skatino fiziškai neįgalių asmenų teigiamas emocijas ir didino energingumą, gyvybingumą, gyvenimo pilnatvės, ramumo, taikumo ir laimingumo jausmus ( Skučas K., 2013). Plaukimo pratybos skatina fiziškai neįgalių žmonių savarankiškumo ugdymą, kasdienės veiklos, savitvarkos įgūdžių formavimą. Patyrę nugaros smegenų pažeidimą, vežimėliu judantys neįgalieji, dalyvaudami plaukimo pratybose turi patys apsirengti, nusirengti, išsimaudyti duše, patekti į baseiną - taip ugdomi biosocialiniai įgūdžiai. Atėję į plaukimo baseiną, fiziškai neįgalūs asmenys gali pabendrauti su neįgaliaisiais ir įgaleisiais, mažinama jų socialinė atskirtis, sprendžiamos socialinės problemos.