Šešėlinės ekonomikos apskaitos galimybės ir metodai

Šešėlinė ekonomika vadinama neapskaitoma arba tik iš dalies apskaitoma ūkinė komercinė veikla. Tai visa gamyba ir prekių, paslaugų tiekimas, kuris yra slepiamas nuo valdžios institucijų, jog būtų galima išvengti įvairių mokesčių valstybei arba tam tikrų įstatymų vykdymo, pavyzdžiui, minimalaus atlyginimo mokėjimo. Šešėlinės ekonomikos lygis šalyje priklauso nuo šalių pragyvenimo lygio, žmonių požiūrio į šešėlį ir valstybės teikiamas paslaugas, valstybės institucijų veiklos efektyvumo ir kitų priežasčių. Siekiant mažinti šešėlinės veiklos šalyje apimtis, būtina įvertinti visus šiuos veiksnius ir atsakingai rinktis kovos su šešėline ekonomika priemones.

Šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje siekia 30%. Tai didžiausia dalis Europos Sąjungoje kartu su Bulgarija ir Rumunija. Viešosios įstaigos "Lietuva be šešėlio" surinktai duomenimis, net 62% Lietuvos gyventojų toleruoja šešėlinę prekybą. Jolitos Krumplytės (2009) atlikto eksperimento vertinimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje svarbiausias dalyvavimo šešėlinėje ekonomikoje motyvas – siekimas išlikti rinkoje.

Įvertinti šešėlinės ekonomikos dydį ir vystymąsi yra labai sudėtinga, todėl tam yra skiriami du pagrindiniai būdai išanalizuoti šešėlinę ekonomiką -tiesioginis ir netiesioginis. Prie tiesioginių metodų yra priskiriami apklausos bei mokesčių audito metodai. Netiesioginiai metodai nagrinėti šešėlinę ekonomiką vadinami „ rodiklių“ arba makroekonomikos metodais. Remiantis šiais metodais galima gauti tikslesnę informaciją apie šešėlinės ekonomikos vystymąsi bei dydį.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas skelbia, jog šešėlinės ekonomikos dydžiui šalyje įtaką daro žmonių pakantumas šešėlinei ekonomikai bei pasitikėjimas joje sukuriamoms prekėms ir paslaugoms. Šešėlyje vykdoma veikla daro didelę žalą valstybei bei jos gyventojams. Šešėlinei ekonomikai plečiantis, vyriausybės metinės pajamos santykinai mažėja. Esant šešėlinei ekonomikai nėra būdo tiksliai nustatyti infliacijos lygio, todėl vyriausybės priimami ekonominiai sprendimai, kurie yra privalomi esant didesniems infliacijos pokyčiams ne visada būna pakankamai racionalūs.