Socialinis darbas ir vertybės

Socialinis darbas Lietuvoje yra nauja specialybė. Socialiniai darbuotojai – tai savotiški tarpininkai tarp žmogaus ir socialinės aplinkos, bendruomenės veiklos organizatoriai sveikatos, socialinėje ir švietimo srityje. Klientais gali būti pavieniai asmenys, grupės, bendruomenės ir organizacijos. Socialinių darbuotojų veiklos tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius. Jų darbo rezultatai dažnai būna nematomi, juos sunku išmatuoti, tačiau tai labai svarbus darbas žmogui ir visuomenei.

Remiantis R.L.Barker Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ar atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. Kitais žodžiais tariant, socialinis darbuotojas yra tarsi tarpininkas tarp žmogaus ir aplinkos.

Socialinio darbo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1990-1991 metus, kai šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš užsienio valstybių. Jie organizavo seminarus ir mokymus socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sistemų darbuotojams, konsultavo mokymo įstaigų atstovus. 1992 m. pradžioje Vyriausybė priėmė nutarimą dėl socialinės apsaugos specialistų rengimo Lietuvos mokymo įstaigose. Tuomet buvo parengtos pirmosios socialinio darbo studijų programos, o pirmieji profesionalūs socialiniai darbuotojai buvo pradėti rengti Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje (šiuo metu - Utenos kolegija), vėliau socialinius darbuotojus ėmė rengti Vilniaus universitetas bei Vytauto Didžiojo universitetas. Nauja profesija - "socialinis darbuotojas" į Lietuvos profesijų registrą buvo įtraukta 1995 m.