Bazinis ir kompleksinis sprendimų priėmimas

Kasdien pakliūvame į daugybę įvairių situacijų, reikalaujančių priimti tam tikrus sprendimus. Pavyzdžiui, įsivaizduokite eilinę savo dienos pradžią: jūs turite nuspręsti daugelį dalykų, tokių kaip ,,ką šiandien apsivilkti“, ,,ką valgyti pusryčiams“, ,,į universitetą važiuoti autobusu ar automobiliu“ ir pan. Tokie sprendimai nereikalauja didelio pasiruošimo ar apmąstymų, mes jų priimame tiek daug, kad dažnai net neįsisąmoniname jų ir priimame sprendimus automatiškai. Tačiau yra ir kitokių, sudėtingesnių situacijų, kurios reikalauja daugiau pastangų teisingam sprendimo priėmimui, tokių kaip ,,į kurį universitetą įstoti“, ,,kokį darbą pasirinkti“, ,,kokį partnerį/partnerę pasirinkti“. Pats sprendimų priėmimas aiškinamas įvairiai iš skirtingų disciplinų pusių: Sprendimų priėmimas – tai procesas, kurio metu individai ir grupės identifikuoja, derina ir integruoja informaciją (Blackwell Encyclopedia of Sociology); Sprendimų priėmimas – tai kognityvinis procesas, kurio metu priimamas sprendimas (Webster žodynas). Sprendimų priėmimas – tai procesas, kurio metu pasirenkama alternatyva arba tam tikrai alternatyvai suteikiamas prioritetas. Apie sprendimų priėmimo sampratą, sprendimo priėmimo proceso etapus, apribojimus bei supaprastinimo strategijas taip pat informacijos radome Ligitos Šarkutės (2009m.) staipsnyje „Sprendimų priėmimo samprata ir tyrimų tradicijos“.

Bazinis sprendimų priėmimas. Perspektyvos teorija

Teorija remiasi idėja, kad žmogus, priimdamas bet kokį sprendimą, siekia užtikrinti, kad jis atneš maksimalios naudos ir minimalių pasekmių.

1992m. Tversky ir Shafir atliko tyrimą, kurio metu tiriamiesiems pateikdavo pasiūlymą dalyvauti lažybose. Nurodomos sąlygos: jei atsitiktinai metant monetą atsivers herbas, tiriamasis laimės 200 dolerių, tačiau jei atsivers skaičius – tiriamasis pralaimės 100 dolerių. Gauti tyrimo rezultatai: 2/3 tiriamųjų atsisakė dalyvauti lažybose. Tokie gauti rezultatai aiškinami dviem būdais: individai vadovaujasi tuometine būsena ir atsitiktinai pasirenka nedalyvauti arba individai yra jautresni potencialiam pralaimėjimui negu potencialiam laimėjimui, t.y. pasireiškia nuostolių baimė. Pastaroji priežastis taip pat paaiškintų, kodėl žmogus nesirenka sudalyvauti lažybose (50% - 50%), jei suma, kurią galima laimėti yra ne mažiau dukart didesnė už sumą, kurią gali pralaimėti