Žaidimų analizė

Daug kas mano, kad žaidimai – tik laiko gaišinimas. Tačiau nėra tokios istorinės epochos, kada žmonija atsispirtų žaidimų pagundai. Žinoma, kad jau pirmykštės tautos mokėjo įvairių žaidimų ir juos žaisdavo užpildydami laisvalaikį.

Žaidimų istorikai tvirtina, esą nuo XII iki XVIII amžiaus Europoje gyvavo keliasdešimt tūkstančių žaidimų su įvairiomis atmainomis, variantais. Jų visų, be abejo, niekas nemokėjo. Vienur žaista vieni, kitur – kiti žaidimai. Kiekvienas kraštas turėjo mėgstamų ir net nacionalinių žaidimų.

Žaidimas ilgą laiką buvo įprastas gyvenimiškas reiškinys ir tik XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje imtas tyrinėti kaip mokslinis objektas. Pirmieji bandymai nagrinėti žaidimą atsiskleidė filosofų, kultūrologų darbuose. Ilgainiui žaidimo reikšmė labai išaugo suklestėjus žaidimų pramonei. Žaidimai pradėjo vaidinti vis didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Vėliau pakilo susidomėjimas psichologiniais žaidimo aspektais. Buvo pastebėta, kad žaidimai atskleidžia individualias savybes, asmens vertybes, problemas, be to yra labai stipri ir terapinė priemonė.

Dar lyg šiolei žaidimas nėra mokslinė sąvoka. Nėra vientisos ir žaidimų psichologijos teorijos. Pripažįstama, kad žaidimas, tai labiau jungtinis dalykas, iškylantis vienoje ar kitoje srityje. Žaidimai lyg šiolei yra įvairiai naudojami, pavyzdžiui mokymui, terapijoje ir kt. Žaidimai verčia žmogų protauti, pasukti galvą, ieškoti geriausio ėjimo, laimėti. Kuo daugiau žaidimų mokama, tuo labiau norima juos žaisti, nes žaisdami mokomės gyventi, o gyvenimą žaidimai daro linksmesnį ir gyvesnį.[1]

Darbo tikslas: išanalizuoti kompiuterinį žaidimą „Pingvinukas Kelvinas“ ir stalo žaidimą Domino bei juos palyginti.

[1] Kalonaitis R. Nuostabusis žaidimų pasaulis. – V.: Mintis, 1977, psl. 5.