Savanorystė ir savanoriavimas

Savanoriškas darbas - tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, religinių bei politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, susirasti naujų draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime, keičiant jį pagal bendruomenės poreikius.

Savanorystė - tai vienas iš būdų spręsti visuomenės problemas Lietuvoje

Savanorių judėjimas Lietuvoje palyginti jaunas. Nevyriausybinės organizacijos arba trečiasis sektorius pradėjo intensyviau veikti tik prieš septynetą metų. Šiame sektoriuje darbuojasi palyginus nedaug žmonių, be abejo, trūksta ir finansinių išteklių. Todėl būtina kuo efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus - savanorius.

Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje į savanorišką veiklą yra įsitraukę daug mažiau žmonių. NVO informacijos ir paramos centro (NIPC) 1998 m. balandžio mėn. atliktos apklausos duomenimis, tik 5% Lietuvos gyventojų dirbo savanorišką darbą per praėjusius vienerius metus, o tuo tarpu JAV šis skaičius siekia 50%, Vokietijoje - 20%, Vengrijoje - 12%. Pasak tyrimo rezultatų, lietuviai nesidarbuoja savanoriškai dėl neigiamo visuomenės požiūrio į savanorystę ir dėl to, kad jiems nebuvo pasiūlytas savanoriškas darbas, t.y. jie tiesiog nebuvo pakviesti savanoriškai pagelbėti organizacijoms vykdant jų uždavinius (Savanorių centras, 2001). Nors socialinės sferos savanorio samprata Lietuvoje nėra galutinai susiformavusi (I. Jonutytė). Savanorių centras (2001) tikisi pakeisti kai kurias neigiamas visuomenės nuostatas ir nepasitikėjimą savanoriška veikla.

Darbo tikslas – atskleisti savanoriško veiklos ypatumus.

Uždaviniai:

• Apibūdinti savanorystės sampratą
• Charakterizuoti savanorių rengimą
• Nustatyti norinčių tapti savanoriais motyvus
• Apibūdinti savanoriavimo veiklos būdus
• Charakterizuoti nevyriausybinių organizacijų veiklą
• Apibūdinti savanorių teises ir pareiga