Meilė - įstatymo pilnatvė

Iš pirmo žvilgsnio regis, jog suvokiant meilę nekyla jokių sunkumų. Dauguma žmonių paklausti neabejodami pasakytų, kad yra patyrę meilę. Vis dėl to labai sunku ir net neįmanoma įvardinti tai, ką galėtume pavadinti meile. Todėl siekiant įvardinti meilės išgyvenimą, patirtį, reikia ją kažkaip apibrėžti, nurodyti, kas ji yra (Budriūnaitė, 2002, p. 219).

Tikinčiųjų sąmonėje meilė dažniausiai siejama su Aukščiausiąją Būtimi, kaip tos meilės šaltiniu ir jos pagrindu (Budriūnaitė, 2002, p. 220). Pasak A. Paškaus (1995), krikščionybės esmę sudaro ne žmogaus pakilimas iki Dievo, bet Dievo nusileidimas iki žmogaus. Kaip tik šiame taške glūdi krikščioniškosios meilės, kaip agapės, esmė.

Naujajame teologijos žodyne rašoma, jog įstatymai skirtingu pavidalu egzistuoja visose religijose. Jėzus neabejotinai į Įstatymą žvelgė savo skelbtos Dievo karalystės šviesoje, teigdamas, jog meilė – tai įstatymo įvykdymas (Rom 13, 9 - 10). Manoma, kad meilė yra totalus, visą žmogų aprėpiantis pagrindinis aktas, ji, viena vertus, yra visa, ko iš žmogaus reikalaujama kaip išganomojo darbo, kita vertus, pati turi skleistis keliais vienas nuo kito ir nuo jos pačios skirtingais dvasiniais aspektais: tikėjimu, viltimi, gailesčiu ir t.t. (Vorgrimler, 2003, p. 336).

Pilnatvė, pasak A. Budriūnaitės (2002), reiškia visapusiškumą, pilnumą, t.y. kažką, kas yra daugiau nei galima atrasti žvelgiant į kurią nors vieną dalyko pusę. Pilnatvės kategorijoje santykyje su meile neneigiamas taip pat ir būties tragizmas ar žmogaus gyvenimo, meilės ribotumas. Priešingai, pilnatvės aspektas apima tuo pačiu ir egzistencijos aspektą. Todėl meilė nėra tik nuostabus pilnatvės išgyvenimas, laisvė, intymiausias ryšys ir kelias į amžinybę. Kuo gilesnis jausmas, tuo didesnė rizika, tuo didesnė baimė ir nerimas. Kuo artimesnis santykis, tuo skaudesnis išsiskyrimas, tuo stipresnis vienišumo jausmas. Kuo didesnis troškimas dovanoti save kitam, tuo aštresnis išliekančios prarajos, atskirtumo suvokimas.

Kadangi žmogaus egzistencija neapsiriboja vien dvasia, protu, kūnu ar psichika, viena ar kita išraiškos forma, todėl kiekviena mokslinė studija gali būti svarbi, gilinantis į būties klausimus. Išnagrinėta medžiaga leidžia giliau pažvelgti į meilę, kaip vieną iš egzistencinių patirčių ir atskleisti žmogaus santykio su meile pilnatvę krikščioniškajame kontekste.

Darbo tikslas – atskleisti meilę – kaip įstatymo pilnatvę asmens gyvenime, remiantis Biblijos nuorodomis (Rom 13, 9-10; Mt 5, 43-44; 1 Jn 4, 20).

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti meilės, kaip vieno iš egzistencinių patyrimų, kai kuriuos aspektus, apibrėžiant krikščioniškos meilės, kaip agapės, sampratą ir analizuojant Dievo, kaip Meilės, patyrimą;
2. Atskleisti meilės, kaip įstatymo pilnatvės, ypatumus.
3. Meilės, kaip vieno iš egzistencinių patyrimų, kai kurie aspektai

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra tam tikros egzistencinės patirtys, darančios įtaką visai protinei, fizinei ir dvasinei veiklai. Skirtingi autoriai jas vadina skirtingais vardais, įvairiai vertina jų kilmę bei poveikį (Budriūnaitė, 2002, p. 218). Meilė, laisvė, vienatvė, mirtis, nerimas, tikėjimas (ar netikėjimas) amžinybe yra egzistencinės patirtys. Jas suvokiant, apie jas kalbant, be abejo, vyksta teoretizavimas. Tačiau jei santykis su egzistencinėmis patirtimis išlieka teorinis, jei žmogus jų neišgyvena, t.y. nepasineria į jas visa savo esybe, jų esmė lieka nepasiekiama. Santykyje su meile didelę reikšmę turi ne tik mąstymas, nuostatos, pasaulėžiūra, bet ir jų atspindys žmogaus veikloje, jausmai, tikėjimas (ten pat, p. 218).

Pasak R. Dulskio (2004), būtent tikėjimas implikuoja meilę Dievui ir artimui. Meilė yra gyvenimo prasmės pilnatvė. Dievas taip mylėjo žmogų, kad, dovanodamas jam gyvenimą, įgalino jį gyventi bei mylėti dievišku būdu. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Manoma, kad meilė „formuoja“ žmogų todėl, kad būtent per ją žmogaus prigimtinės galios „pakeliamos“ ir taip integruojamos į antprigimtinę sferą (Oniščik, 2011).