Pilietinė visuomenė: mitas ar realybė? Lietuvos atvejis

Dvidešimt pirmasis amžius — tai laikas, kai technologijų prasme žmonija pasiekė aukščiausią savo gyvenimo tašką. Mes giriamės naujausiais telefonų modeliais, kuriuos keisti galime praktiškai kas dieną, kuo mažesniais kompiuteriais ar kitais jau kasdieninio vartojimo tapusiais įrenginiais. Tačiau, kai pasaulis juda tokiu nežmonišku greičiu, tegalime savęs paklausti: ar mes spėjame su juo? Ar nepaliekame savo moralinių vertybių kažkur nuošalėleje?

Viena iš vertybių, kurias žmonės pamiršo, yra pilietiškumas. Kai vienas žmogus nėra pilietiškas, tai, rodos, dar yra menkniekis, tačiau, kai valstybę sudaro tokių žmonių junginys, tada pilietinė visuomenė yra neįmanoma.

Politikos mokslo pagrindų paskaitose sužinojau, jog pilietinės visuomenės sąvoka kildinama iš Cicerono „societas civilis“ — visuomenės tipo, kur jos narių vieta apibrėžiama įstatymais ir tokiu būdu užtikrinama socialinė tvarka ir geras valdymas[1], o, pasak Aristotelio, valstybė yra bendrija, kuri siekia tam tikro gėrio, o ta bendrija, kuri siekia aukščiausio gėrio ir yra vadinama pilietine bendrija arba visuomene.[2]

Šiomis dienomis įstatymų neužtenka, kad galėtume pasakyti, ar vienos, ar kitos šalies visuomenė yra pilietiška, nes paprasčiausiai įstatymus turi visos valstybės. Robertas Putnamas teisingai pastebi, kad pilietinei visuomenei yra svarbus socialinis gebėjimas bendradarbiauti bendrų interesų labui.[3] Jean L. Cohen ir Andrew Arato pilietinę visuomenę pritardami apibrėžia kaip socialinę sąveiką tarp ekonomikos ir valstybės, kurią sudaro artimos sferos: asociacijų sfera (ypatingai savanoriškos asociacijos), socialiniai judėjimai ir kitos viešo bendravimo formos.[4] Dabar pilietinė visuomenė suprantama kaip visuomenės dalis, kuri yra vedina skirtingų interesų ir sudaro įvairias asociacijas, kurios veikia ir sąveikauja su valstybe pagal įstatymų apibrėžtas normas.[5]

Mano darbo tikslas yra apsvarstyti, ar Lietuvoje yra pilietinė visuomenė, o gal tai tėra mitas. Naudodamasi analitiniu aprašomuoju metodu aš bandysiu išanalizuoti Lietuvos visuomenę įsigilindama į įvairių autorių darbus bei atliktas apklausas mano darbo tema.

[1] Jūratė Novagrockienė Politikos mokslo pagrindai,Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla 2001,89 psl

[2] Aristotelis Politika, Vilnius,: Margi raštai 2009, 7 psl

[3] Robert Putnam Kad demokratija veiktų, Vilnius: Margi raštai, 2001, 240 psl

[4] Jean L. Cohen and Andrew Arato Civil Society and Political Theory, Cambridge; London: The MIT Press, 1995,IX psl.

[5] Jūratė Novagrockienė, ten pat, 90 psl