Viduramžių miestai

Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476 metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Viduramžiai (lot. medius aevus) – istorinė Europos istorijos epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV–XVI a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija. Kartais viduramžių terminas naudojamas kitų, neeuropinių, civilizacijų periodizavimui. Prieiga per internetą http://www.šaltiniai.info/index/details/794 (žiūrėta 2016 m. balandžio 26 d.).

Darbo temos aktualumas- viduramžių miesto formavimasis, kurį šiandien galėtume apibūdinti kaip ciklą, kurio pradžia – vienuolikto amžiaus ekonominis bei demografinis suklestėjimas, o pabaiga – keturiolikto amžiaus nuosmukis, tuomet buvo suvokiamas kaip pavojingas šuolis į nežinomą ateitį.

Santykis tarp Europos ir antikos pasaulio miestų apsivertė. Konstantinopolis (po kryžiuočių užkariavimo 1204 metais), Kordoba ( po 1236 metų atkariavimo), Bagdadas ( po mongolų antplūdžio 1258 metais), ir Palermas ( po Karolio Anžujiečio apsiausties 1266 metais) buvo nykstantys ir apgriuvę miestai, o daugelis Europos miestų sparčiai plėtėsi ir su viltimi žvelgė į ateitį. Akistatos su likusiu pasauliu išvakarėse naujosios Europos miestai jau prilygo pasauliniams urbanistiniams standartams. Daugelis bendrų teorinių svarstymų apie miestą yra pagrįsti idealizuota idėja apie kūribingą viduramžių laikotarpį.

Darbo objektas-viduramžių miestų atsiradimas, raida bei vystymasis.

Darbo tikslas išnagrinėti viduramžių miestus, jų vystymosi priežastis, atskleisti jų bruožus.

Darbo metodai - lyginamoji mokslinės literatūros analizė.

Darbo uždaviniai:

1. Apibrėžti viduramžių Europos miestų atsiradimo, raidos bei vystymosi priežastis;

2. Atskleisti pagrindinius viduramžių miestų bruožus;

3. Išskirti pagrindinius viduramžių Europos miestų tobulinimo bruožus;

4. Atsleisti viduramžių sąvokos raidą ir problematiką.