Žargonas - kalbos liga ar vartotojo poza?

„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba...

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“

Taip 1599 m. Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ prabilo Mikalojus Daukša. – Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“...

Apie žmogų sprendžiam iš išvaizdos, bet ne mažiau įtakos bendravimui daro ir kalba. Tai mūsų sielos veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

Mūsų kalba sena, artima savo promotei – indoeuropiečių prokalbei. Apie ją, kaip vieną seniausių kalbų kalbama didžiausiuose pasaulio universitetuose. Tačiau dažnai patys nebranginame, o gal nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais, posakiais, kurie nedera mūsų kalbai. Tai darome mes, mūsų draugai, šeimos nariai.

Dabartinė lietuvių kalbos būklė iš tiesų paradoksali. Turim daug gerų žodynų, gramatikų, kalbotyros darbų, gausų kalbininkų būrį. Bet niekada dar mūsų kalbos kasdieninė vartosena nebuvo taip žemai smukusi. Dažnas nė nesuvokia, kokia nelaimė yra ištikusi mūsų kalbą. Visoje Lietuvoje grėsmingai plinta nususintos ir iškraipytos kalbos tipas, kai kalbama ir rašoma pagal keliolika svetimų šablonų. Tai svetimžodžiai ir žargonybės – kalbos vėžys įsimetęs į pačią sakinio sandarą, ardo ją iš vidaus.