Mokslinės tikrovės pažinimas

Mokslas – tai dvasinės žmogaus veiklos forma, nukreipta į žinių gavimą apie gamtą, visuomenę ir patį pažinimą. Mokslinio pažinimo struktūra gali būti nagrinėjama skirtingomis kryptimis ir kaip sudedamųjų elementų visuma:[1]

• faktinė medžiaga, gauta iš empirinės patirties;

• pažinimo pirminio apibendrinimo rezultatai sąvokose ir kitose abstrakcijose;

• faktais pagrįstos problemos ir mokslinės prielaidos;

• dėsniai, principai ir teorijos;

• filosofinės nuostatos;

• mokslinio pažinimo metodai, idealai ir normos;

• mąstymo stilius.

Mokslinis pažinimas – besivystanti žinių sistema, apimanti du pagrindinius, bet kokybiškai

skirtingus lygmenis – empirinį ir teorinį. Empirinis tyrimas yra nukreiptas į tiriamąjį objektą ir realizuojamas stebint bei eksperimentuojant. Teorinis tyrimas koncentruojasi aplink universalius dėsnius ir hipotezes.

Moksliniam pažinimui būdingi objektyvumas, vidinis sistemingumas, nuolatinis taikymas praktikoje, griežtas įrodymas, gautų rezultatų pagrindimas, išvadų patikimumas, planiškumas, orientacija į mokslinę tiesą.

Mokslinis pažinimas – tai tarsi kilimas laiptais aukštyn: nuo vienų teiginių – bendresnių link, o nuo šių – dar bendresnių link. Nagrinėjant mokslo žinių struktūrą, daug dėmesio skiriama mokslo teorijai. Mokslas be stebėjimų ir eksperimentų neįmanomas. Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu.

Mokslinis pažinimas - tai objektyvaus pasaulio tikrovės reiškinių, įvykių pažinimas, kuriuos siekiama išaiškinti procesų, veikiančių nepriklausomai nuo žmonių valios ir sąmonės, dėsningumus, išaiškinti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Pažinimo tikslas, tai tikslas pasiekti objektyvią tiesą.

Mokslinio pažinimo tyrinėtojams, anksčiau rūpėjo vienintelė mokslo žinių plėtotės kryptis – nuo žinomo prie nežinomo, - o dabar, tyrinėjant empirinius mokslus, pradėta suvokti, kad juose mokslinio pažinimo procesas yra sudėtingesnis: jam nebūdingas linijinis, vienpusis judėjimas nuo žinomo prie nežinomo. Tarp įvairaus lygmens (daugiau ar mažiau bendrų) mokslo teiginių egzistuoja ne vienpusiai, o dvipusiai ryšiai.[2]

[1] http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1822-430X.V_14.N_1.PG_4-9/DS.002.0.01.ARTIC

[2] E. Nekrašas „Filosofijos įvadas“