Inkunabulai ir paleotipai. Jų tyrinėjimai Lietuvoje.

Šiais laikais gyvenimas neįsivaizduojamas be spaudos. Kuo toliau, tuo labiau auga spausdinto žodžio reikšmė kultūrai ir apskritai visuomeniniam gyvenimui. Spausdinta knyga gimė prieš pusę tūkstančio metų. Per tiek laiko ji spėjo pasikeisti, keitėsi ne tik knygos išorinis vaizdas, tačiau ir sandara, rašymo arba spausdinimo stilius bei knygų tematiką. Per nuolatinius karus, gaisrus, įvairias stichines nelaimes ir prastas knygų laikymo sąlygas – pirmųjų spausdintų knygų išliko ne daug. Jos tapo labai saugomos ir branginamos vertybės. Šalys, kurios turi tokių knygų - pirmųjų leidinių, didžiuojasi ir mano, jog tai parodo šalies kultūrinio lygio rodiklį. Šiame darbe bus apžvelgtą pirmųjų spaudintų knygų inkunabulų ir paleotipų ypatybės bei atskleisti esminius jų bruožus.

INKUNABULAI

Inkunabulai XV a. pirmieji spausdinti leidiniai (lot. Incunabula – lopšys, vystyklai). Šiuo terminu spaudos pirmagimiai pradėti vadinti dar XVII a. Pirmasis jį panaudojo istorikas B.Malikrotas iš Miunsterio. Savo knygoje jis pavadino „prima typographiae incunabula“. Galiausiai teriminą įtvirtino bibliografas Filipa Labė.

Knygos istorikai iki šiol nenutaria kokią datą laikyti knygos pabaiga. Vieni norėjo pratęsti laikotarpį net iki 1550 m. teigdami, jog tada galutinai susiformavo visi šiuolaikinės knygos elementai. Tačiau 1501-1550 laikotarpiu knygas nuspręsta vadinti - paleotipais.

Europoje renesanso epocha atspindėjo tada gimstančios buržuazinės visuomenės interesus. Rankraštinė knyga jau nepajėgė patenkinta išaugusios visuomenės paklausos. Tai ir paskatino gimti inkunabulams. („Lietuvos inkunabulai“, Vilnius: Vaga, 1975, p.7). Toje epochoje nebuvo jokio bibliografinės leidžiamų knygų registracijos ar statistikos . Todėl šiais laikais istorikų ir bibliografų pateikiami skaičiai yra hipotetiški ir neretai skiriasi.

Inkunabulų tyrinėjimai

Iš viso nuo Gutenbergo leidinių pasirodymo iki 1500 m gruodžio 31 dienos. Pasaulyje buvo spausdinama 200-300 miestuose, o jose buvo 1100-1700 spaustuvių. Iš viso leidinių įvariuose pasaulio valstybėse iki mūsų dienų yra išsaugota apie 500000 inkunabulų. Kiekviena nacionalinė arba mokslinė biblioteka laiko savo inkunabulų kolekciją garbės ir pasididžiavimo dalyku. Daugiau inkunabulų sukaupė Paryžiaus nacionalinė biblioteka.Vilniaus universitetas turi apie 300 inkunabulų, o Lietuvoje jų galima rasti virš 400. („Knygos istorija“, Vilnius: Mokslas, 1979, p.166 ) Šiuo metu pasaulyje visame pasaulyje inkunabulai kruopščiai tyrinėjami, yra net ištisa mokslo šaka – inkunabulistika.

Tyrinėti ir bibliografuoti inkunabulus pradėta XVII a. Pirmieji tai darė bibliotekų darbuotojai. 1643 metais Niurnbergo miesto bibliotekos vedėjas J. Saubertas pirmą kartą surašė savo bibliotekos inkunabulų kolekciją. Tačiau rimtai nagrinėti juos pradėta tiktai Liudviko Haino „Bibliografinėjė rodyklėje“. Šiame veikale buvo aprašyta apie 16000 XV a. spaudos leidinių. Ankstyvąją spaudą tyrinėti ilgą laiką buvo sunku dėl to, kad daugumoje XV a. išspausdintų knygų nenorodyta nei ledimo vieta, nei data, o tuo labiau leidėjas. Buvo sugalvota išeitis. Bredšo ir Proktoro metodu identifikuoti kilmės, anoniminius inkunabulus su „Inkunabulų šriftų rodykle“. Kadangi kiekvienas spaustuvininkas turėjo savo specifinį šriftą su savitomis grafikos detalėmis - Hebleris sudarė šriftų lenteles. Norėdama turėti kuo išsamesnę XV a, knygų bibliografiją, Prūsijos švietimo ministerija 1904 metais paskyrė specialią komisiją, kuri turėjo sudaryti- pilną visų žinomų inkunabulų katalogą. („Knygos istorija“, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 167 ) Po Pirmojo Pasaulinio karo šio katalogo sudarymui ir leidimui remti buvo sudaryta „Inkunabulų draugija“, kurios pirmininku tapo žinomas istorikas Erichas fon Ratas. Remiantis surinkta šia labai svarbia medžiaga, pradėtas leisti dvyliko tomų katalogas - „Pilnasis inkunabulų katalogas“. 1925 metais išėjo pirmasis šio katalogo tomas.