ES institucijos

Europos Sąjunga yra unikali ekonominė ir politinė 28 Europos šalių partnerystė. Jos narės – suverenios valstybės sujungusios savo suverenias galias esminėse valdymo srityse. Kaip ir bet kuri kita valdymo struktūra, ES turi įstatymų leidžiamuosius ir vykdomuosius organus bei nepriklausomą teismų sistemą. ES institucijų galios apibrėžtos steigimo sutartyse, dėl kurių susitarė ir kurias ratifikavo valstybės narės. Pagrindinis institucinis ketvertas – Komisija, Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Teisingumo Teismas – buvo sukurtas XX a. šeštąjį dešimtmetį.

Dabartine Europos Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą. Europos Sąjungos pagrindinės institucijos yra šios: Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Europos Komisija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas, Audito Rūmai.

Už politikos formavimą ir sprendimų priėmimą atsakingos: Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir Europos Parlamentas. Politikos krypčių ir prioritetų nustatymui atsakinga Europos Vadovų Taryba, kuri neturi teisės aktų leidžiamosios galios. Be šių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų yra Audito Rūmai, kurie atsakingi už Europos mokesčių mokėtojų surinktų ES biudžeto lėšų priežiūrą, Europos Centrinis Bankas, atsakingas už ES pinigų politiką ir euro valdymą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas užtikrina, kad ES teisė būtų vienodai aiškinama ir taikoma visose ES šalyse.

Šios institucijos buvo įsteigtos remiantis sutartimis, kurios yra visos ES veiklos pagrindas. Sutartys yra pasirašytos valstybių narių prezidentų ir ratifikuotos parlamentų. Jose yra nurodytos taisyklės ir procedūros, kurių turi laikytis ES institucijos.

ES sudarančios valstybės (jos "valstybės narės") telkia savo suverenitetą, kad įgytų galią ir pasaulinę įtaką, kurios nė viena iš jų atskirai negalėtų turėti. Suvereniteto telkimas reiškia, jog valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda susikurtoms bendroms institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendro intereso klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.