Antibiotikai. Jų veikimo principas

Bakterijų praktiškai yra visur, pvz, žmogaus kūne, ant augalų, vandenyje, ant gyvūnų, žemėje. Problemos kyla tada, kai imuninė sistema nebesugeba susitvarkyti su bakterijomis, kai jos nebekontroliuojamos (susilpnėjus imunitetui) arba kai į organizmą patenka labai didelis jų skaičius ir imuninė sistema dar „nežino“ šios bakterijų rūšies bei negali tinkamai reaguoti (užkrėtimas).

Iš esmės visos kūno sritys ir organai gali būti infekuojami bakterijomis. Yra nesuskaičiuojama daugybė susirgimų bakterinėmis infekcijomis. Svarbiausioms ir pavojingiausioms priskiriamos: cholera, difterija, raupai, kokliušas, skarlatina, sifilis, tuberkuliozė ir šiltinė. O tymai, raudonukė, herpes infekcija, gripas, poliomielitas, ŽIV yra ne bakterinės, bet virusinės infekcijos.

Nuo penicilino atradimo sukurta labai daug naujų antibiotiškai (prieš gyvybę) veikiančių medžiagų - antibiotikų. Antibiotikai- yra vaistinės medžiagos, kurios slopina bakterijų augimą arba jas užmuša. Antibiotikai veikia prieš bakterijas ir bacilas, neveikia prieš virusus, parazitus ir grybelius. Jie pasižymi specifiniu veikimu į gyvas ląsteles. Antibiotikai veikia baktericidiškai, jei nužudo bakterijas iškart, arba bakteriostatiškai, jei slopina jų dauginimąsi. Bakteriocidinis veikimas pagrįstas bakterijos struktūros suardymu (pvz., bakterijos sienelės), bakteriostatinis veikimas remiasi bakterijų gyvybiškai svarbių funkcijų sutrikdymu (pvz, baltymų sintezės). Skiriamos įvairios antibiotikų grupės: penicilinai, cefalosporinai, aminoglikozidai, makrolidai, sulfonamidai ir kt.