Gotlobo Herberto Bidermano (Gottlob Herbert Bidermann) „Mirtiname mūšyje. Nuo Krymo iki Kuršo 1941-1945. Vokiečių pėstininko atsiminimai“ recenzija

Pasirinkau recenzuoti Gotlobo Herberto Bidermano (Gottlob Herbert Bidermann) knygą „Mirtiname mūšyje. Nuo Krymo iki Kuršo 1941-1945. Vokiečių pėstininko atsiminimai“, kurioje gan smulkiai, diena iš dienos, autoriaus akimis yra aprašomas Vermachto 132-osios pėstininkų divizijos, kuri buvo suformuota dar 1940 metų Spalio penktąją, kareivių žygis į rytus 1941 metais. Visai to nežinodami, iš Vakarų Lenkijos lygumų kareiviai patraukę į rytus su mintimi, kad jų pareiga yra išlaisvinti pasaulį iš bolševizmo grėsmės – turės kariauti dar ketverius metus, iki 1945 metų, per tą laiką šios divizijos gretos bus smarkiai išretintos.

Šioje knygoje yra puikiai suderinti koviniai 132-osios pėstininkų divizijos įvykiai ir autoriaus išgyvenimai kariaujant Rytų Fronte. Autorius kovojo bene žiauriausiose Antrojo Pasaulinio karo kovose tarp nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos, bet atpasakoja savo išgyvenimus labai paprastai, susikoncentravęs ties pagrindine tema ir ramiu tonu, kuris taip pat išduoda ten vyravusias emocijas – neviltį ir žiaurumą. Tiesa, kaip pats autorius teigė, šie atsiminimai yra skirti jo kovos draugams, todėl ir pats knygos stilius nėra visiškai pritaikytas plačiajai visuomenei, bet viskas yra gana aišku ir suprantama. Gotlobas Herbertas Bidermanas buvo apdovanotas dviem Geležiniais kryžiais (Eisernes kreuz), Krymo skydu (Krim), artimosios kovos ženkliuku, auksiniu vokiečių kryžiumi (Deutsches Kreuz), auksiniu ženkleliu už sužeidimą, kadangi buvo sužeistas penkis kartus (das Verwundetenabzeichen), Garbės sagtimi (Ehrenblatt des Heeres) ir tanko sunaikinimo ženklu (Sonderabzeichen für das Niederkämpfen von Panzerkampfwagen durch Einzelkämpfer). Autorius yra vienas iš nedaugelio, kuris kariaudamas Kryme, Leningrade ir galiausiai pačiame Kuršo katile, išbuvo net ketverius metus ir išliko gyvas.