Laiko perspektyva

Laiko perspektyvos sąvoka – plati ir tiksliai neįvardijama. Dažniausia definicija – tai žmogaus nuostatų praeities, dabarties, ateities atžvilgiu rinkinys; procesas, per kurį asmuo automatiškai savo asmeninės patirties tėkmę priskiria psichologinio laiko sistemoms. Sąvoka pirmą kartą buvo paminėta 1939 m., o 1999-aisiais buvo „išgryninta” laiko perspektyvų teorijoje.

Du ryškiausi šiuolaikinės psichologijos atstovai, tyrinėjantys laiko perspektyvą, yra JAV psichologas, Stranfordo universiteto profesorius Philip Zimbardo ir jo kolega John Boyd. Jie aiškinasi, kaip laikas lemia mūsų sprendimus ir likimą. Mokslininkai teigia, kad laiko perspektyva yra „tyrinėjimas, kaip mes padaliname žmogaus patyrimų tėkmę į skirtingus laiko rėmus – automatiškai ir nemąstant“. Šie laiko rėmai svyruoja bei kinta kultūros, socialinės padėties ir kitais atžvilgiais. Žmonės nesąmoningai tampa priklausomi kokiam nors laiko rėmui ir ignoruoja kitus. Šie mokslininkai taip pat atskyrė objektyvųjį ir subjektyvųjį laikus, sutelkdami savo dėmesį į pastarąjį. Didžiausias mokslininkų nuopelnas – laiko perspektyvų teorija, kuri išskaido tris laiko orientacijas (praeities, dabarties ir ateities) į šešias laiko perspektyvas.