Europos šalių agrarinės teisės pagrindinių bruožų analizė

ĮVADAS

Agrarinė teisė susiformavo ir veikė visuose Europos šalyse pirmiausia kaip agrarinių santykių realizavimo teisinis mechanizmas su savarankiška teisės normų sistema, o daugelyje šalių ir kaip savarankiška teisės šaka bei atskira mokymo disciplina. Agrarinės teisės institutas pradžioje formavosi kaip civilinės, darbo, prekybos, administracinės teisės specializuotų institutų formos. Daugelyje šalių agrarinė teisė susideda iš dviejų dalių – privačiosios ir viešosios agrarinės teisės – ir apima didelės agrarinių santykių grupes. Privati agrarinė teisė daugumoje apima visumą agrarinio turinio civilinės teisės normų, išskirtų į savarankišką posakį. Jo sudėtyje yra normos, reguliuojančios nuosavybės žemės ūkyje teisinį rėžimą ir pirmiausiai – žemės nuosavybės teisinius santykius, nuosavybės pagrindinius institutus, agrarinės veiklos subjektų teisinę padėtį. Privačios agrarinės teisės sudėtyje yra daiktinė agrarinė teisė apimanti nuosavybės teisę, servitutus, uzufruktą, hipoteką, paveldėjimą, agrarines sutartis. Viešoji agrarinės teisės dalis – susiformavo ir vystėsi valstybių aktyvaus dalyvavimo agrariniuose santykiuose pagrindu. Valstybių agrarinės politikos organizavimas vykdomas administracinio valdymo, kontrolės ir ekonominio reguliavimo teisinių normų pagrindu. Daugelis problemų sunkiai sprendžiamų privačios agrarinės teisės, perimamos valstybės ir sprendžiamos viešosios agrarinės teisės normų pagrindu.

Nėra nusistovėjusio ir įsitvirtinusio vieningo agrarinius santykius reguliuojančios teisės šakos – agrarinės teisės pavadinimo. Daugelyje šalių mokslas ir praktinė veikla vienodai, lygiaverčiai ir net kartu naudoja terminus – agrarinės ir žemės ūkio teisė. Dažniausiai šie terminai suprantami ir vartojami kaip sinonimai. Daugumoje Europos šalių agrarinė teisė sudaro atskirą nacionalinės teisės šaką. Į ją įeiną žemės, miškų, vandens ir agrariniai kodeksai. Šalyse, kur agrarinė teisė nekodifikuota, veikia stipriai išvystytos žemės ūkio teisės normų inkorporacijos formos. Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje galioja platūs specialūs žemės ūkio įstatymai.

Aukšto išsivystymo lygio šalyse agrarinė teisė konstatuoja betarpiškus ir tamprius žemės ūkio gamybos bei rinkos santykių ryšius. Agrarinės veiklos pagrindas – normalūs privačios nuosavybės, pirmiausia žemės, gamybos priemonių nuosavybės funkcionavimas bei racionalus jų panaudojimas.

Pagrindinis agrarinės teisės institutas yra žemės ūkio komercinės įmonės ir verslininkai. Verslininkų ir komercinių organizacijų agrarinės teisės institutas apima nuosavybės verslo ir organizacijų palaikymo bei kituose santykiuose. Pagrindinę vietą šiose sistemose užima nuosavybė ir naudojimasis kilnojamu bei nekilnojamu turtu, pirmiausia žeme. Žemė pripažįstama ypatingu nuosavybės objektu, kuriuo tinkamu naudojimu suinteresuota visuomenė. Tokio pobūdžio santykių vystymasis suformavo daug apribojimų. Pirmiausia nustatyta, kad nuosavybė negali būti naudojama pažeidžiant įstatymą. Tai susiję su apribojimais viešo intereso pagrindu nustatant servitutus. Kita apribojimų grupė susijusi su netinkamu žemės naudojimu. Daugelyje šalių veikia įstatymai, reikalaujantys perduoti naudotis neapdirbamą žemę kitiems, apdirbti žemę tinkamai ir panaudoti ją pagal paskirtį. Šių reikalavimų nesilaikymas Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje pareikalauja atsakomybės iki žemės paėmimo.

Daugelyje šalių įvesti ir galioja įstatyminiai žemės valdymo apribojimai. Pagrindinai iš jų: žemės sklypų neskaldymo, nenusavinimo, vienintelio paveldėtojo, apribojimai žemės apyvartoje, valstybės teisių ženkliu išplėtimu iki faktinės visų nurodytų procesų kontrolės.

Darbo tyrimo objektas – Europos šalių agrarinės teisės pagrindinių bruožų analizė.

Darbo tikslas – apžvelgti ir palyginti pasirinktų šalių, kurios priklauso Europos sąjungai, agrarinės teisė bruožus, identifikuoti su agrarine reforma susijusias panašumus, tikslus bei problemas. Darbe siekiama pagrįsti hipotezę, kad agrarinė teisė kiekvienoje Europos šalyje yra individuali ir būdinga tik tai šaliai ir kad visų agrarinių reformų turinio pagrindą sudaro valstybinės žemės nuosavybės monopolio likvidavimas; privačios žemės nuosavybės ir jos teisių restitucija; valstybinių komunistinės ideologijos pagrindu vykusių žemės ūkio įmonių turto privatizavimas.

Darbo tikslui pasiekti ir hipotezei pagrįsti išsikelti tokie uždaviniai:

1.Išanalizuoti Vakarų Europos pasirinktų šalių agrarinės teisės esminius bruožus;

2. Išanalizuoti Centrinės Europos pasirinktų šalių agrarinės reformos pagrindinius bruožus;
3. Apibendrinti Europos šalių agrarinių santykių panašumus bei skirtumus.

Darbo metodas: agrarinės teisės monografijos analizė.

Darbo struktūra: įvadas, du skyriai, apibendrinimas, naudotos literatūros sąrašas.

Pirmajame darbo skyriuje yra analizuojama Prancūzijos ir Vokietijos šalių agrarinės teisės nuostatos, žemės sandoriai, žemės nuomos pagrindiniai bruožai.

Antrajame darbo skyriuje yra analizuojama Lenkija ir Vengrijos agrarinės reformos pagrindiniai bruožai.