Konfucijus „Apmąstymai ir pašnekesiai“

Konfucijus – žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms. Jis gimė apie 551 m. pr. Kr. Lu karalystėje kilmingo išeivio iš Sung karalystės šeimoje. Jo tėvui, garbingam kariui, tuomet buvo šešiasdešimt, o motinai – tik šešiolika metų. Šis neįprastas tėvų amžiaus skirtumas teikia daug peno šio filosofo biografijos ir filosofijos interpretatoriams. Vaikystėje, mirus tėvui, būsimasis filosofas gyveno vargingai, o vėliau dirbo įvairius visuomeninius darbus. „Aš, - sako Konfucijus, - turėjau sunkią jaunystę. Todėl privalėjau išmokti daug paprastų dalykų, kuriais neverta žavėtis“[1]. Jo paties prisipažinimu, sulaukęs penkiolikos metų jis pradėjo rimtai mokytis ir mokėsi iki gyvenimo pabaigos. Būdamas pačiame jėgų žydėjime Konfucijus pasižymėjo nepaprastu smalsumu, darbštumu, atkakliu užsibrėžto tikslo siekimu. Jis – nepriklausomas, švelnus bendraudamas su žmonėmis bei tvirtai ginantis savo principus. Kasdieniame gyvenime tenkinosi minimaliais poreikiais, propogavo paprastą maistą, šaltinio vandenį, miegą pasidėjus po galva alkūnę, o „įgyta garbė ir turtai, - sako jis, - tėra debesys, slenkantys padange“[2]. Toks asketiškas gyvenimo stilius filosofui teikė dvasinį pasitenkinimą. Konfucijus atvirai pripažindavo savo padarytas klaidas. Būdingiausi jo charakterio bruožai – kuklumas ir savikritiškumas. Dėl įgimtų gabumų ir pavydėtino atkaklumo jis greitai išgarsėja savo erudicija, mąstysenos originalumu.

Konfucijaus mokymas išdėstytas veikale „Apmąstymai ir pašnekesiai“ surašytame jo mokinių. Daugiau nei du tūkstančius metų tikėta, kad Konfucijus buvo penkių klasikinių konfucianistinių kanonų autorius ir redaktorius. Filosofas pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką naujo, o perduoda senovės išminčių mokymą. Jis iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Konfucijus nesukūrė sistemingos gyvenimo ar visuomenės filosofijos. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais. Jį labiausiai domino žmogus kaip socialinė esybė, jo humanitarinė, estetinė kultūra, sąžinė, dorybė, trūkumai, elgesio motyvacija. Jis atkakliai diegia etinę gyvenimo filosofiją, paremtą nuolatinio žmogaus elgesio nuostata, naujų asmenybės būties perspektyvų atskleidimu. Konfucijus gyveno politinio susiskaldymo, nuolatinių karų laikais, todėl vienas pagrindinių jo mokymo tikslų buvo suvienyti „pasaulį“ (t. y. Kiniją), atstatyti valstybėje tvarką. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme.

[1] Konfucijus „Apmąstymai ir pašnekesiai“ 1994. 8 psl.

[2] Ten pat. 8 psl.