Šeimos teisės samprata, principai, šaltiniai

Šeima yra seniausia ir pastoviausia žmonių socialinio ir asmeninio gyvenimo forma, kuri vystėsi tūkstančius metų, išgyvenusi daugelį ekonominių, istorinių ir politinių pokyčių. Priešistorėje šeima buvo svarbi tiek, kiek reikėdavo žmonių grupei išgyventi ir pratęsti kartą. Laikui bėgant šeima, kaip sąvoka, įgavo žymiai sudėtingesnį atspalvį. Dabar šeima, kaip socialinis reiškinys, užima ypatingą vietą visuomeniniame gyvenime. Socialiniu požiūriu šeima suprantama kaip grupė asmenų, susijusi santuokos, kilmės ar įvaikinimo ryšiais, turinti atskirą namų ūkį ir sąveikaujantys vienas su kitu atitinkamai pagal savo užimamą socialinę padėtį šeimoje – motinos ir tėvo, vyro ir žmonos, brolio ir sesers, sūnaus ir dukters. Šeima atlieka nepamainomą globos ir priežiūros, ekonominę (materialinio apsirūpinimo), vaikų auginimo, ugdymo ir kartų raidos funkcijas. Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai šeimai, kuri sudaro valstybės visuomenės ląstelę. Tad galima teigti, kad šeimą galima sulyginti su „amžinai besisukančiu ratu“, iš kurio amžinai gimsta naujos kartos, kuriančios geresnę valstybės ir visuomenės ateitį. Visam šiam mechanizmui privalo padėti veikti valstybė.

Rašto darbo problema: ankstesniais laikais žmonės gyveno uždaroje bendruomenėje, laikėsi tik tos bendruomenės vidinių taisyklių ir papročių. Šiais laikais sparčiai augant migracijai, žmonės tuokiasi su svetimos tautybės bei skirtingų religinių pažiūrų žmonėmis. Tokiu atveju pradeda išryškėti religiniai ir tradicijų skirtumai. Esant tokiai situacijai didelę įtaką turi tarptautinis bendradarbiavimas, t.y. tarptautinės sutartys, šeimos teisės normų ir principų suderinamumas ir pan.

Rašto darbo tikslas: apibendrinti šeimos teisę, kaip civilinės teisės dalį.

Rašto darbo uždaviniai:

Aptarti šeimos teisės sampratą;Išsiaiškinti šeimos teisės principus;Išnagrinėti šeimos teisės šaltinius.