Baudžiamoji atsakomybė už reputacijos pažeidimą

Teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti – viena iš fundamentalių teisių, tapusių neatskiriamu demokratiškų valstybių teisinės sistemos komponentu. Tačiau netgi demokratijoje ji nėra ir negali būti absoliuti. Kiekvienas asmuo, įgyvendindamas teisę skleisti informaciją, privalo nepažeisti visų kitų asmenų teisių ir laisvių. Jei informacija platinama viešai, pasitelkiant visuomenės informavimo priemonės, tolygi žmogaus teisių sąveiką tampa ypač aktuali. Tokiu atveju teisingą jų pusiausvyrą siekiama užtikrinti dviem keliais: etiniu ir teisinių.Šiame darbe apžvelgiama komunikacijos etika ir baudžiamoji atsakomybė už asmens reputacijos pažeidimą žiniasklaidoje. Reputacija – tai išskirtinės reikšmės vertybė. Ji suprantama kaip asmens geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje. Taip pat glaudžiai siejasi su didelėmis savirealizacijos galimybėmis bei sėkme. Taigi suprantama, kad jos praradimas yra laikomas skaudžia patirtimi, kuri gali kelti pavojų socialiniam, finansiniam, o galbūt netgi fiziniam žmogaus gyvenimui. Komunikacijos etika – tai prevencinė priemonė, skirta išvengti tokių asmenų teisių pažeidimų. Ji išreiškia tam tikrą konkretų elgesio normų rinkinį, apibrėžtą Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kuriuo turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai, priimdami esminius sprendimus. Kai ši priemonė nepateisina lūkesčių ir praranda efektyvumą, taikoma Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė. Baudžiamosios atsakomybės esmė – asmens, padariusio baudžiamąją veiklą, pasmerkimas valstybės vardu, t.y. laisvės, turto, tam tikrų pareigų apribojimas ar netekimas. Tai kraštutinė priemonė, galinti virsti realia bausme.Taigi darbo tikslas – išanalizuoti teisines pasekmes už asmens reputacijos pažeidimą ir etikos standartų realizavimo sistemą žiniasklaidoje.