Nacionalinio intereso samprata: konceptas ir jo interpretacijos

Valstybės savybes ir elgesį, visų pirmiausiai, lemia valstybės identitetas. Tarptautinių santykių disciplinoje, nepaisant identiteto sąvokos populiarumo, nėra daug teorijų, nuosekliai bandančių suformuluoti požiūrį į valstybės identitetą tarptautinėje politikoje. Pasak A. Wendt’o, identitetas – tai „savybė, būdinga vien tikslo siekiantiems subjektams ir generuojanti motyvacinius bei bihevioristinius nusistatymus“, o interesai eina jau po identiteto. Wendt’as, remdamasis šia mintimi, perspėja – tarptautinių santykių teoretikams svarbu nepasiduoti pagundai viską traktuoti kaip interesus. Mat „identitetas parodo, kas yra subjektas“, o „interesai atspindi tai, ko subjektas nori“ (247). Taigi identitetas yra pirmesnis už interesus, nes subjektas negali žinoti, ko nori, kol nežino, kas jis yra. Nacionalinis interesas susideda iš keturių poreikių: išlikimo, nepriklausomybės, gerovės ir savigarbos bei patenkinimo. Iš tiesų valstybės, tenkindamos ir interpretuodamos šiuos poreikius, dažnai linkusios elgtis savanaudiškai, o tai ir lemia „realistinę“ politiką (Jakniūnaitė D., 2005, p.40). Valstybės turi atlikti konkrečius veiksmus, kad išsaugotų savo identitetą, ir jų prigimčiai yra natūralu bandyti nu­statyti tuos veiksmus bei atitinkamai veikti. Jos gali turėti erdvės interpretacijai, tačiau tai nereiškia, kad valstybės yra visiškai laisvos, kur­damos savo interesus.Referato tikslas – aptarti nacionalinio intereso sampratą.Uždaviniai:1. Pateikti nacionalinių interesų klasifikaciją2. Pateikti nacionalinio intereso teorinę interpretaciją.3. Aptarti Lietuvos nacionalinės politikos trūkumus.